Dilgėlė — ir vaistinis, ir maistui naudojamas vitaminingas augalas. Žmogui ji ypač naudinga po žiemos, mat tada organizmas būna išsekintas pavasario avitaminozės. Mano senelė dilgėlę vadindavo pavasario vaistinių augalų karaliene.
Dilgėlė — ir vaistinis, ir maistui naudojamas vitaminingas augalas. Žmogui ji ypač naudinga po žiemos, mat tada organizmas būna išsekintas pavasario avitaminozės. Mano senelė dilgėlę vadindavo pavasario vaistinių augalų karaliene.
Dilgėlė neauga tik tropikuose ir už speigračio. Lietuvoje plačiausiai paplitusi daugiametį didžioji dilgėlė. Šia dilginamaisiais plaukeliais apaugęs žolinis augalas (piktžolė) išauga iki 60-150 centimetrų. Auga šiukšlynuose, patvoriuose, miškuose ir krūmuose. Žydi liepos-spalio mėnesiais.
Senelė dilgėlės lapus rinkdavo augalo žydėjimo metu. Džiovindavo gerai prapučiamoje vietoje. Medumi, kuriame būdavo virinami dilgėlės lapai, patardavo gydytis nuo dusulio. Acte pavirintu dilgėlių šaknų nuoviru liepdavo plauti plaukus, jei jie slinkdavo ar atsirasdavo pleiskanų.
Savo receptą užėjus reumato skausmams turėjo ir senelis. Skaudamą vietą pirtyje jis ilgai plakdavo iš dilgėlų surišta vanta.
Šviežių, susmulkintų dilgėlių lapų antpilu senelė gydydavo cukrinį diabetą. 5-6 šaukštus susmulkintų lapų užpildavo stikline verdančio vandens. Šiltai aprištame inde antpilui leisdavo nusistovėti apie valandą laiko. Gerti patardavo prieš valgį po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną. Padėti turėdavusios ir į sriubas beriamos susmulkintos dilgėlės.
Patyrę žvejai gerai žino ir baktericidines dilgėlių savybes. Karštą dieną dilgėlių lapais jie perdeda šviežią žuvį, kad nesugestų, kol parneš namo.
Maistui dilgėle naudoja Šiaurės Kaukazo ir Užkaukazės tautų šeimininkės. Iš jaunų dilgėlių verdami gardūs barščiai. Daromi virtinukai, salotos, pyragėliai.
Viešėdamas Šiaurės Osetijoje sužinojau, jog palaikytos verdančiame vandenyje dilgėlės nebekanda. Truputį pavirtos sūdytame vandenyje, kartu su špinatais ir rūgštynėmis, trumpai patroškintos svieste su česnakais ir sumaišytos su kietai virtu kapotu kiaušiniu, dilgėlės tampa nuostabiu įdaru virtinukams ir mieliniams pyragėliams.
Kaukazietės šeimininkės pasirūpina, kad iš patvorių dilgėlės parsikraustytų į lysves šalia vynuogių. O prireikus žirklėmis bematant prisikerpa jų lapelių.
Ragavau, negalėjau atsiragauti dagestanietiškų salotų. Maždaug pusė kilogramo dilgėlių apverdama sūriame vandenyje.
Dilgėlė neturi ryškaus skonio. Todėl į salotas pridedama saujelė supjaustytų rūgštynių. Įdedami svogūno laiškai, kelios petražolės, kalendros, krapų. Trys, keturios česnako skiltelės ištrinamos druska. Po to atskiedžiamos poroje šaukštų acto. Viskas sumaišoma. Pridedamas šaukštas, truputis pipirų ir paprikos.
Kaukazietės dilgėlių pasidžiovina ir žiemai. Sutrintos į miltus jos sudedamos į sandarius indus. O paskui naudojamos sriuboms ir padažams.
Mano senelė jaunų dilgėlių dėdavo į raugintų kopūstų sriubą, barščius. Dilgėles puodan dėdavo tik sriubai baigiant virti, kad mažiau suirtų vitaminai. Gardūs būdavo iš dilgėlių ir rūgštynių virti barščiai.
Dilgėlę senelė dar vadindavo neturtinga lino giminaite. Prastesniams prosenelių audiniams tikdavusią dilgėlę, kaip pluoštinį augalą, išstūmė atvežtinė medvilnė. Dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje Sibiro tautelės be dilgėlės nepažinojo kito pluoštinio augalo. Po kailiniais viršutiniais drabužiais Sibiro gyventojai vilkėdavo tik dilgėliniais baltiniais.
