Liepos mėnesį Seule (Pietų Korėja), Sookmyung moterų universitete, vyko XIII pasaulio muzikos terapijos kongresas. Jame pranešimą „Kalbos funkcijos atkūrimas žmonėms, patyrusiems traumas, taikant dainavimą” skaitė Alytaus muzikos mokyklos direktorė, Vilniaus pedagoginio universiteto doc. dr. Aldona Vilkelienė.
– XIII pasaulio muzikos terapijos kongresas Seule sulaukė beveik pusantro tūkstančio dalyvių iš 45 šalių. Jūs buvote vienintelė mokslininkė iš Lietuvos ir skaitėte pranešimą. Nebuvo čia nei Latvijos, nei Estijos atstovų. Kokį kelią reikia nueiti, kad būtum pakviestas į pasaulinį kongresą?
– Pasaulinis muzikos terapijos kongresas vyksta kas trejus metus. Jame dalyvauja ir pranešimus skaito patyrę specialistai, kurie domisi šios srities mokslo pasiekimais, vyraujančiomis tendencijomis ir patys turi ką pasakyti pasauliui. Tai gera galimybė autoritetingai mokslo bendruomenei pateikti naujus metodus, strategijas, atradimus, diskusijose apginti arba išgryninti savo idėjas.
Mano mokslinių tyrimų idėja – etninės muzikos taikymo muzikos terapijoje galimybės. Esu tos nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra labai glaudžiai susijęs su gamta ir tautos kultūra. Jo mintys, jausmai ir veikla susipina su šeimos tradicijomis, asmenine patirtimi, charakterio savybėmis, statusu, sociokultūrine veikla. Tai atitinkamai veikia sveikatą, gebėjimą įveikti stresą, ligas. Todėl, greta pripažintų muzikos terapijos metodų (Nordoff-Robbins, Bony ir kt.), visada atsigręžiu į asmenybę, žmogaus biografiją, jo interesus. Įdomu tai, kad su vienu depresija sergančiu lietuvių tautybės ligoniu pavyko užmegzti kontaktą būtent atliekant rusišką dainą, ir tai, mano nuomone, dar kartą parodo, jog tautos istorija vaidina ne patį mažiausią vaidmenį, – ji yra susijusi su žmogaus asmenine patirtimi.
Į šį kongresą vedė ilgas kelias – 2004 metais muzikos terapijos konferencijos Rygoje ir Taline, 2005 – Kembridžas, 2007 – Paryžius, vėliau – Viena, Stambulas, Kremsas (Austrija), Europos muzikos terapijos kongresas Eindhovene (Nyderlandai).
Kad būtum pakviestas dalyvauti pasauliniame muzikos terapijos kongrese, moksliniam kongreso komitetui turi pateikti savo pranešimą anglų kalba. Tuomet du nepriklausomi recenzentai jį įvertina ir informuoja mokslinį komitetą apie jo tinkamumą: pranešimas privalo atitikti mokslinio straipsnio reikalavimus. Visos iškeltos idėjos turi turėti įtikinamą teorinį pagrindimą ir būti pagrįstos moksliniais tyrimais. Tik tada gauni kvietimą, ieškai rėmėjų arba mokslo fondų, kuriems irgi reikia pagrįsti dalyvavimo būtinumą ir svarbą Lietuvai.
– Paklausyti Jūsų pranešimo „Kalbos funkcijos atkūrimas žmonėms, patyrusiems traumas, taikant dainavimą”, skaityto 8 valandą ryto (Lietuvos laiku 2 valandą nakties), susirinko pilnutėlė Sookmyung moterų universiteto auditorija. Pristatoma tema susilaukė tarptautinio dėmesio. Po pranešimo prie Jūsų nutįso jaunų mokslininkų eilutė, japonė muzikos terapeutė netgi paprašė užrašyti dainos melodiją natomis. Jus sveikino ir pasaulinio lygio muzikos terapijos ekspertai. Ką Jums išgirsti buvo svarbiausia?
– Muzikos terapeutė iš Japonijos į liaudies dainos poveikį sužalotam jaunuoliui reagavo labai emocingai ir iš karto po pranešimo paprašė, kad jai užrašyčiau lietuviškos dainos natas. Norėčiau pasakyti, kad daina – tai ne medelis, kurį pasodinai kitoje žemėje ir jis vešės. Galbūt ji supranta, kad būtent pats principas, melodijos struktūra arba mano pademonstruotas būdas, kaip galima dirbti su liaudies dainos melodija, kuri Japonijoje yra kitokia, bet nė kiek ne blogesnė, gali būti taikomas kitoje kultūroje.
Pranešimas buvo spalvingas – norėjau kuo daugiau atskleisti lietuviškos dvasios ir kartu susieti bendras žmogiškąsias vertybes, kurios svarbios Vakarų ir Rytų pasaulyje. Kalbėjau apie lopšines, maldos ritualus ir lyginau juos su kitomis šalimis, demonstravau sutartines, kurių neturi jokia kita pasaulio tauta, ir pristačiau jų ritualinę, sakralinę prasmę. Tai buvo teorinė dalis, pagrindžianti liaudies dainos – jos struktūros, melodikos, ritmo, turinio -poveikį asmenybei. Po to pristačiau mokslinius tyrimus ir rezultatus taikant etninę dainą su smegenų traumą patyrusiais žmonėmis.
Po pranešimo Minesotos (JAV) universiteto Medicinos centro direktorius Michaelis Silvermanas bei Berklio (JAV) muzikos koledžo profesorė Karen Wacks pakvietė ateinančiais metais atvykti skaityti pranešimo į Jungtines Amerikos Valstijas. Užsimezgė naujos pažintys, radosi bendradarbiavimo idėjų. Kremso (Austrija) universiteto profesorius Gerhardas Tucekas, muzikos terapijos projektų iniciatorius ir pagalbininkas Alytuje, pasiūlė surengti nedidelį mokslinį simpoziumą mūsų miesto savivaldybės salėje, sakydamas, kad ši salė yra itin solidi ir estetiška, moderniai įrengta, o Alytaus miesto medikai atviri naujovėms. Šia mintimi susidomėjo Sumathy Sundar iš Indijos, taikanti muzikos terapijoje indų ragas, padedančias atskleisti energetinius žmogaus kūno resursus. Jau grįžus į Lietuvą atskriejo ir Marivilio universiteto (JAV) Kūrybinės meno terapijos instituto profesoriaus Josepho J. Moreno laiškas, kuriame jis dar kartą aptaria susitikimo kongrese detales ir siūlo savo profesinę pagalbą organizuojant seminarus ir simpoziumą Lietuvoje.
– Daugelį kongrese pristatytų įvairių šalių mokslininkų pranešimų vienijo mintis, kad laimingi esame tiek, kiek dainuojame, ir kad komunikacija per muziką yra gilesnė. Pavyzdžiui, po žemės drebėjimų Čilėje ar Kinijoje artimųjų netekę žmonės susirinkdavo ir dainuodavo, grodavo, taip rasdami nusiraminimą. Krūties vėžiu sergančios moterys, net ir laidodamos savo likimo drauges, susiburia į muzikos terapijos grupes ir dainuoja, pačios kuria dainas. Kartais tokių užsiėmimų dalyviai susilaukia priekaištų, kaip galima dainuoti, kai turėtum gedėti?
– Sakoma, kad kai žmogus netenka galimybės kalbėti, bendrauti žodžiais, jis pasitelkia kitas komunikacijos galimybes – kūno kalbą, simbolius (spalvas, garsus). Net kai Seulo gatvėse nepasisekdavo rasti angliškai kalbančio žmogaus, automatiškai „įsijungdavo” kūno kalba: vaizdingi gestai, dėmesingas veido mimikos skaitymas padėjo – visur suspėta laiku, individualiai aplankytos kultūrinės reikšmės vietos.
Sergančiam arba neįgaliam, streso ar depresijos palaužtam žmogui yra kitaip: atskirais atvejais jis ne tik negali, bet ir neturi noro bendrauti. O muzika, garsas sklinda aplinkoje, persmelkia žmogaus kūną, siunčia signalą smegenims. Muzikinės komunikacijos, arba bendravimo per muziką, teorija pagrįsta kūdikio ir motinos bendravimo modeliu. Nesiplėsdama pasakysiu – nuo pirmųjų gyvenimo dienų išmokstame bendrauti klausydamiesi šalia esančio artimo žmogaus balso intonacijų, kartodami jas, suvokdami prasmes. Tuo ir remiasi muzikos terapija.
– XIII pasaulio muzikos terapijos kongreso tema – „Muzikos terapija Rytų ir Vakarų filosofijoje”. Profesorius daktaras Gerhardas Tucekas iš Austrijos kalbėjo apie vartotojišką mūsų pasaulį: mes kasdien galvojame, ką pirksime rytoj. Kitai pasaulio pusei atstovautų žodžiai, kad „Išmintis – tai gyventi upėje su savo siela”. Tai kur yra ar turėtų būti XXI amžiaus žmogaus esmė?
-Vakarų pasaulis tampa vis pragmatiškesnis, ir vartotojiškumo virusas plinta vis sparčiau, todėl dvasingumo tema iškyla neatsitiktinai. Prieš kelerius metus Lietuvoje šia tema buvo pradėtos organizuoti konferencijos. Štai konferencijos „Dvasingumas gyvybės ir ugdymo kultūroje” (2010, Šiauliai) organizatoriai – Šiaulių universitetas, Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių vyskupijos Šeimos centras, Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociacijos Šiaulių skyrius. Kitose konferencijose gausiai dalyvavo Vilniaus pedagoginio universiteto, religinių bendruomenių atstovai. Pasauliniame muzikos terapijos kongrese dvasingumo temą gvildeno kai kurie Rytų šalių arba rytietiškos muzikos terapijos profesionalai. Jų nuomone, posakis „Sveikam kūne – sveika siela” turi būti suprantamas atvirkščiai – tik turint sveiką sielą, subalansuotą psichiką galima pasiekti kūno sveikatos. Klausydamasi indės Sumathy Sundar pranešimo „Muzikos terapija ir dvasingumas sveikatos priežiūros procese” nejučia prisiminiau ir vieno Lietuvos kaimo klebono žodžius parapijiečiams. Jis sakė: „Prisikišate stalčius ir stalčiukus tablečių, lašelių, tepaliukų… Gydote kūną… Dvasią gydykit, dvasią – ir sirgti nebereikės.” Ar bereikia geresnio sąlyčio tarp Rytų ir Vakarų? Žmogiškoji esmė išlieka ta pati.
Tačiau nauja tai, kad dvasingumo tema atsiranda mokslo akiratyje, ko prieš keletą metų negalėjai įsivaizduoti. Dvasingumas čia suprantamas ne kaip religingumas (pastarasis yra kaip viena iš dvasingumo apraiškų), o kaip žmogaus gebėjimas mylėti kitus, suvokti save, jausti gamtą, laikytis bendrųjų vertybinių nuostatų ir jas skleisti, tai yra gyventi ne tik mechaniškai – „dirbu, pietauju, perku”, bet ir nuolat klausytis savo organizmo, kartu gyventi savo viduje – „jaučiu, klausausi, analizuoju”.
– Muzikos terapijos kongreso uždarymo koncerte simboliškai nuskambėjo neįgalių vaikų choro atliekama finalinė daina – Michaelo Jacksono „Išgydyk pasaulį”. Išgydyk pasaulį, padaryk jį geresnį, – sau ir man, ir visai žmonijai. Korėjos menas visuose kongreso koncertuose vėrėsi ryškiomis spalvomis.
– Pietų Korėjoje vyraujančios religijos yra budizmas, krikščionybė. Be to, yra ir konfucianizmo, šamanizmo apraiškų. Čia labai ryški in ir jang simbolių filosofija, kuria paremtas konfucianizmas. Šie priešingi pradai (moteriškasis ir vyriškasis) atsispindi liaudies muzikos dermėse, šalies vėliavos ženkluose ir kitur. Klausantis meninių pasirodymų atsiskleidė korėjiečių dvasia – moters silpnumas čia dera su balso jėga ir skaidrumu, šokėjų vikrumas primena nematytas batalijas scenoje, o būgnai – vienu žodžiu nenusakomi. Korėjiečiai jų turi gausybę, įvairių rūšių ir sunkiai ištariamų pavadinimų.
