Susidūrus su dantų ar burnos sveikatos problemomis įprastai kreipiamasi į gydytoją odontologą. Tuo tarpu apie gydytojų odontologų specializacijas, tarp jų ir burnos chirurgo, daugelis neturi pakankamai žinių. Kuo šio specialisto kompetencijos skiriasi nuo gydytojo odontologo ir kokiais atvejais reikėtų kreiptis būtent į jį pasakoja klinikos „32:Balti“ gydytojas odontologas-burnos chirurgas medicinos mokslų daktaras Mindaugas Pranskūnas.
Pašnekovas sako, kad nors tiek gydytojas odontologas, tiek burnos chirurgas specializuojasi dantų ir burnos ertmės ligų profilaktikoje, diagnostikoje ir gydyme, jų kompetencijos ir gebėjimai skiriasi. Pirmiausia dėl to, kad skiriasi šių gydytojų išsilavinimas. Lietuvos medicinos norma, nustatanti gydytojų teises, pareigas ir kompetenciją, nurodo, kad gydytojas odontologas – tai asmuo, baigęs vientisąsias universitetines odontologijos studijas. Baigus šias, 5 metus trunkančias, studijas įgijama gydytojo odontologo kvalifikacija ir licenzija. Dar 3 metus trunkančios rezidentūros studijos suteikia galimybę įgyti tam tikros odontologijos srities specialisto – burnos chirurgo, ortodonto, ortopedo, periodontologo, endodontologo, vaikų odontologo ir kt. kvalifikaciją. Taigi, gydytojas burnos chirurgas – tai gydytojas odontologas, teisės aktų nustatyta tvarka baigęs burnos chirurgijos rezidentūrą ir įgijęs gydytojo burnos chirurgo profesinę kvalifikaciją. Šio specialisto kompetencija apima burnos, veido ir žandikaulių ligų profilaktiką, diagnostiką, konservatyvųjį ir operacinį gydymą.
„Gydytojas odontologas studijų metu gauna bendrąsias žinias ir gali dirbti praktiškai kiekvienoje odontologijos srityje iki tam tikrų savo kompetencijos ribų. Kai kurias sritis jam pakanka išmanyti tam, kad suprastų, jog viena ar kita situacija yra nebe jo kompetencijos ribose ir nusiųstų pacientą pas reikiamą specialistą. Tuo tarpu specialistas, mokydamasis rezidentūroje, gauna kur kas gilesnes tam tikros srities žinias. Itin svarbu yra tai, kad per tuos 3 metus jis iš labai arti pamato daug įvairiausių situacijų, gydo komplikacijas ir taip įgyja labai vertingų praktinių įgūdžių, būtinų atliekant tam tikras procedūras. Taigi, jis ne tik jas išmano, bet ir geba atlikti“ – aiškina dr. M. Pranskūnas.
Pašnekovo teigimu, kai kurių gydytojų odontologų specializacijų kompetencijų ribos yra labai nežymios, tačiau burnos chirurgų, taip pat gydytojų ortodontų kompetencijos skiriasi gan stipriai.
Kada kreiptis į gydytoją odontologą, o kada į chirurgą
„Aiškinant paprastai, reikėtų žinoti, kad bet kokia krauju kvepianti chirurginė procedūra jau yra burnos chirurgo kompetencija. Pavyzdžiui, danties rovimą gali atlikti ir gydytojas odontologas, tačiau ne visais atvejais. Yra tam tikros ribos, tam tikros anatominės sritys (šalia nervų, sinusų ir pan.), prie kurių liestis jis negali, nes taip rizikuotų paciento sveikata. Todėl dėl sudėtingo danties šalinimo visuomet reikėtų kreiptis į burnos chirurgą. Juk sugedus automobiliui, tikėdamiesi profesionalios pagalbos, tikriausiai važiuosite į autorizuotą autoservisą, besispecializuojantį tam tikro gamintojo automobilių remonte, o ne į kažkokį garažą, kuriame dirbantys meistrai teigia išmanantys viską ir galintys suremontuoti bet kokį automobilį“, – sako pašnekovas.
Burnos chirurgo teigimu, mažiausiai kartą per mėnesį jam tenka susidurti su atvejais, kai pacientai atsiunčiami iš kitų klinikos ar kreipiasi patys pagal pažįstamų rekomendacijas su nepabaigtu chirurginiu gydymu. „Dažnu atveju, problemą išsprendus per 15–20 min., jie stebisi ir teiraujasi, kodėl taip buvo nutikę. Tokiais atvejais tiesiai šviesiai sakau, kad procedūrą atliko gydytojas, kuris negalėjo to daryti, nes tam jis neturi kompetencijos. Aš suprantu, kad taip pat negaliu daryti daugelio dalykų, pavyzdžiui, priiminėti gimdymų, operuoti širdies ir t.t., tad to ir nedarau. Mūsų, gydytojų, pareiga – jausti atsakomybę ir apsiėmus kažką daryti, tai padaryti iki galo. O nutikus komplikacijoms, žinoti, kaip su jomis susitvarkyti“, – pabrėžia dr. M. Pranskūnas.
Kokios procedūros yra išimtinai burnos chirurgo kompetencijos sritys
Kalbėdamas apie procedūras, kurios yra išimtinai burnos chirurgo kompetencijos sritys, pašnekovas sako, kad pirmiausia tai – sinuso dugno pakėlimas. Tačiau dr. M. Pranskūnas sako, jog nors Lietuvos medicinos norma aiškiai nurodo, kad šią procedūrą gali atlikti tik burnos arba veido ir žandikaulių chirurgas, niekam ne paslaptis, kad ją atlieka daugelis minėtų licenzijų neturinčių gydytojų odontologų. Pacientai, deja, dažnu atvejų to nežino. O dažna tokio gydymo pasekmė – ilgas ir sudėtingas gijimas, įvairios komplikacijos ir iš to kylančios pacientų baimės, kenkiančios visai odontologijos sistemai ir gydytojų reputacijai.
Pašnekovas pasitelkia palyginimą: „Negalime teigti, kad važinėjant automobiliais neįvyksta avarijos. Jos įvyksta, tačiau bendrame kontekste nereikėtų vertinti tų, kurias sukelia neturintys vairuotojo pažymėjimo ir todėl tiesiog negalintys važiuoti. Visgi, pasitaiko, kad kai kurie žmonės tai daro ir sukelia eismo įvykius. Taigi, kai kurios gydytojų odontologų atliekamos procedūros yra tarsi važinėjimas automobiliu, neturint vairuotojo pažymėjimo. Atrodo, važiuot važiuoja, bet nutinka visko“.
Dr. M. Pranskūnas atkreipia dėmesį, jog neretai tenka susidurti ir su „nešvariais“ dalykais, kai medicininiuose dokumentuose atliktos procedūros įvardijamos kitaip. Gydytojo odontologo medicinos normoje nurodyta, kad jeigu gydytojas iki 2020 m. balandžio 30 d. yra baigęs atitinkamą profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursą ir gavęs pažymėjimą Lietuvos Respublikos odontologų rūmų nustatyta tvarka, jis gali atlikti šias dantų implantavimui reikalingas paruošiamąsias procedūras: burnos minkštųjų audinių plastiką, žandikaulio alveolinės ataugos osteoplastiką, viršutinio žandikaulio ančio dugno uždarą pakėlimą. Tačiau net ir turėdamas tokį pažymėjimą, jis negali atlikti sinuso pakėlimo atviru būdu, todėl dokumentuose įrašoma, kad buvo atliktas uždaras pakėlimas, nors buvo taikytas kitas metodas.
Pašnekovo teigimu, burnos chirurgas geriau išmano ir ikinavikinius pakitimus bei piktybines burnos ir žandikaulių ligas. Todėl pastebėjus įtartinus spuogelius, apgamus, atsiradus kelias savaites negyjančioms opoms, reikėtų kreiptis į burnos chirurgą ar periodontologą, kuris atliks darinių biopsiją ir nusiųs ją ištyrimui. Burnos chirurgų žinios šioje srityje žymiai gilesnės, nes besimokydami rezidentūroje universitetinėse ligoninėse jie kone kasdien su šiomis patologijomis susiduria praktiškai, jas gydo ir asistuoja patyrusiems chirurgams operacinėse, kol galiausiai gali operuoti patys. Tuo tarpu gydytojas odontologas gali tik įtarti burnos gleivinės, lūpų bei liežuvio ligas ir siųsti konsultuotis pas specialistą.
Dantų implantacija – gydytojo odontologo ar burnos chirurgo sritis?
Dažnam rūpimas klausimas – į kokį gydytoją kreiptis dėl dantų implantacijos. Pašnekovas sako, kad tai priklauso nuo paciento situacijos. Gydytojas odontologas gali atlikti paprastas pavienių dantų implantacijas, kurioms nereikia paruošiamųjų kaulo ir (ar) minkštųjų audinių procedūrų. Kitais atvejais, taip pat planuojant viso žandikaulio dantų atkūrimą, tai gali atlikti tik burnos chirurgas. Išimtys taikomos tais atvejais, jeigu gydytojas odontologas, turi Vilniaus universiteto (VU) ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad jis yra baigęs bendrai abiejų universitetų nustatytos trukmės ir turinio atitinkamas kompetencijas suteikiantį mokymą VU ar LSMU atitinkamoje klinikoje arba rezidentūros bazėje arba kai nereikia kaulinio audinio augmentacijos.
„Deja, neretai gydytojai odontologai prisistatinėja ne tik implantologais, burnos chirurgais, bet ir mokslų daktarais, nors nei licenzijų, nei pažymėjimų, nei mokslinių laipsnių neturi“, – teigia dr. M. Pranskūnas.
Gydytojas sako, kad vengimas kalbėti apie šias problemas lemia konfliktą su tais pačiais odontologais, visuomene, pacientais. Jis apgailestauja, kad odontologų etikos komisija šioje vietoje neatlieka savo funkcijos ir neformuoja odontologų bendruomenėje požiūrio, kad taip elgtis neetiška. „Siekiant šią problemą išspręsti, mano įsitikinimu, reikėtų tik skaidraus viešumo. Nereikia nieko kaltinti ar bausti – tiesiog paskatinti gydytojus nemeluoti, kokį išsilavinimą jie turi ir ką gali daryti. Taip nebus klaidinami pacientai – turėdami teisingą informaciją jie galės teisingiau pasirinkti, todėl bus mažiau visokiausių mitų, nepasitenkinimo odontologų bendruomene ir jų darbu“, – įsitikinęs pašnekovas.
Gydymo sėkmei ir ilgaamžiškumui itin svarbus gydytojo profesionalumas ir asmeninė patirtis
Pasak burnos chirurgo, daugelis klaidingai mano, kad sparčiai populiarėjanti gidinė implantacija, net ir ją atliekant ne itin patyrusiam gydytojui, visuomet užtikrins puikų rezultatą – juk viską padaro technologijos, o gydytojui tereikia tuo gidu pasinaudoti. „Tačiau, kalbant apie technologijas, reikėtų suprasti, kad jos yra pagalbinė priemonė. Jeigu specialistas neturi pakankamai žinių ir praktinės patirties, jam nepadės joks gidas. Gidai taip pat turi netikslumų, jie irgi klysta interpretuodami duomenis, taigi, norint suteikti patikimą ir efektyvų gydymą, pirmiausia reikėtų vadovautis savo protu (angl. brain guided surgery), o ne aklai pasitikėti technologijomis.
Baigdamas pokalbį pašnekovas dar kartą primena, kad norėdami išvengti sveikatos problemų ir nusivylimų, bet kokių, tame tarpe ir chirurginių, procedūrų atlikimą patikėtumėte tik savo srities specialistams. „Chirurginis gydymas reikalauja specialių žinių bei gebėjimų, todėl kvalifikuotai gali būti atliktas tik burnos arba veido ir žandikaulių chirurgų, kurie ne tik turi pakankamai teorinių bei praktinių žinių, bet ir išmano galinčias kilti komplikacijas, žino, kaip sumažinti jų riziką ir ką daryti, jeigu jų išvengti nepavyksta. Taigi, kreipdamiesi į reikiamą specialistą išvengsite bereikalingos rizikos ir galėsite būti ramūs žinodami, kad Jūsų problema bus išspręsta profesionaliai“, – pataria burnos chirurgas dr. Mindaugas Pranskūnas.
