Noriu pakalbėti apie sergančio vaiko psichologiją.
Tikriausiai daugelis žino seną posakį: „niekas tau nepadės, jei pats nenorėsi”. Manau, medicinoje tai ypač aktualu. Mūsų profesija susijusi su vaikais, o vaikai yra labiau priklausomi nuo aplinkos, taigi ir nuo mūsų. Daugybė mokslininkų įvairiose šalyse jau keletą dešimtmečių tyrinėja, ką gydytojui būtina žinoti, siekiant padaryti pacientą sąjungininku gydymo procese.
Kas vaikui emociškai svarbu jo ligoje, ar supranta ir priima būtinumą gydytis, kaip vaikas įsivaizduoja savo veiklą, nukreiptą į pasveikimą? Visa tai, ką pergyvena ir patiria ligonis, jo pojūčių visumą mokslininkai pavadino vidiniu ligos paveikslu.
Įvairių šalių mokslininkai savo darbuose išstudijavo daugybę faktorių, įtakojančių vaiko vidinio ligos paveikslo formavimąsi.
Svarbiausi jų – tai:
1) vaiko protiniai sugebėjimai, suvokimo lygis,
2) emocinio reagavimo tipas,
3) dominuojantys asmenybės poreikiai,
4) asmeninė ligos išgyvenimo patirtis,
5) tėvų požiūris į vaiko ligą,
6) kitų suaugusiųjų, bendraamžių ligos pavojingumo ir reikšmės įvertinimas, kuris dažnai būna neadekvatus,
7) vaiko įsivaizdavimas, supratimas bei žinios apie savo kūno sandarą, vidaus organus, apie ligų atsiradimą, eigą, priežastis ir profilaktikos aspektus.
Vaiko intelektas, mąstymas ir suvokimas keičiasi kartu su jo amžiumi. Pateiksiu keletą citatų iš viso pasaulio mokslininkų, tyrinėjusių šiuos klausimus, darbų. Pvz.: vaikų nuomone, mityba – tai vienas iš pagrindinių apsisaugojimo nuo ligų būdų. Pagal E.Gellert, vaikai mano, kad įvairūs žmonės turi nevienodą skaičių vidaus organų. Vidutiniškai keturių – šešių metų vaikai išvardija tris, o penkiolikmečiai – šešiolikmečiai iki trylikos organų pavadinimų. Svarbiausiomis kūno dalimis vaikai laiko širdį, o paaugliai – smegenis. Vyresni vaikai organų būtinumą sieja su gyvybinėmis funkcijomis, o jaunesni su tuo, kiek laiko reikia jiems prižiūrėti (pvz.: kojas reikia dažnai plauti). Daugelis vaikų pagrindine ligų priežastimi mano esant mikrobus, patekusius į organizmą, tačiau nesuvokia organizmo būklės ir sukėlėjo ypatybių. Penkių – dešimties metų vaikai apie kvėpavimo takų ligas sako: „susirgau, nes berniukas šalia kosėjo”. Taip nusakoma situacija, būklė ar veiksmas, susijęs su ligos pradžia. Psichologiniai tyrimai taip pat rodo, kad dauguma vaikų savo ligas vertina kaip bausmę už blogą elgesį, taisyklių nesilaikymą. Dauguma vaikų neįsivaizduoja, ką galėtų padaryti, kad pasveiktų. Tik vienas iš dešimties ligonių gali pasakyti kokius nors gydymo būdus. Maža dalis mano, kad svarbu yra gulėti lovoje. Trečdalis gydymą priima kaip bausmę už kažką pikto. Labai nedaug vaikų mano, kad geriami sirupai ir tabletės bei gulėjimas lovoje yra gydymo dalis, tačiau žymiai daugiau pamini chirurgines operacijas. Vaikams reikalingas specialus paaiškinimas apie vaistus, jų poveikį, vartojimą, taip pat labai svarbus yra teigiamas emocinis nusiteikimas gydymui apskritai.
Toliau kalbėdama apie vaiko vidinio ligos paveikslo formavimosi sąlygas, norėčiau pažvelgti į sergančio vaiko psichologiją kiek netradiciškai, remdamasi viena iš šiuolaikinių psichoterapijos teorijų – tranzakcine analize. Jos kūrėjas Erikas Berne pastebėjo, kad vaikas, patekęs į naują ar jam grėsmingą aplinką ir siekdamas joje išgyventi, priima tam tikrus sprendimus, kurie fiksuojasi pasąmonėje ir sudaro pagrindą savitam gyvenimo planui, vadinamam gyvenimo scenarijumi. Užaugęs, ir pakliuvęs į situacijas, kurios kažkuo primena grėsmes, buvusias vaikystėje, toks žmogus ima vykdyti savo susikurtą scenarijų, neatsižvelgdamas į tai, kad toks scenarijus nulemtas vaikiškų sprendimų, visiškai neadekvačių ir netinkamų šiandien. Tokio elgesio priežastis – ego būsena, vadinama „vaiku”, kuri fiksuota kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Kadangi, priimdamas sprendimus, vaikas neturi pakankamo žodžių bagažo, tai jis pasirenka kitokį kelią išgyvenimui – elgesį ir jausmus. Tuo remiantis ir formuojasi gyvenimo scenarijus – jame nėra verbalinių motyvų, vyrauja tam tikras jausmų ir elgesio planas, kuris ir imamas vykdyti akistatoje su grėsme. Yra aprašyta daugybė sutrikimų, kurie tėra reakcija į nemalonią aplinką. Mokslininkai R. ir M. Gouldingai pabrėžė, kad daugelis somatinėse klinikose besigydančių pacientų vaikystėje susilaukdavo ypatingo dėmesio iš tėvų tuomet, kai kuo nors susirgdavo. Jie, siekdami tokio paties dėmesio, nesąmoningai (pabrėžiu, n e s ą m o n i n g a i ) yra nusprendę sirgti ir toliau. Deja, tokie žmonės neįgali atkreipti į save dėmesį kitokiais, adekvačiais, būdais, todėl jų vaiko ego būsenos pasirinktas kelias susilaukti dėmesio yra fizinė liga. Taip jie „užsiguli” ligoninėse, ilgai sveiksta nuo įvairių ligų, o kai kyla grėsmė, kad bus pasakyta, jog jų būklė pakankamai pagerėjo ir gydymą jau galima nutraukti, atsiranda naujų simptomų, dėl kurių gydytojas vėl priverstas skirti dėmesį tam pačiam pacientui. Taigi, vienas iš būdų fizinei negaliai, turinčiai psichologinę prigimtį, kilti – ankstyvosios vaikystės sprendimai, kuriais siekiama susilaukti dėmesio. Tuo tarpu kitais atvejais, kaip sakė viena iš žymiausių analitikių F. English, „nerimas, frusracija, pyktis ir skausmas gali būti pakeisti somatiniais atitikmenimis, ypač skrandžio, odos ir kvėpavimo problemomis.” Ir šis mechanizmas gana paprastas. Tam tkrose šeimose leidžiama patirti vienokį ar kitokį jausmą, o dar kitoks jausmas yra drauudžiamas. Ne mažiau svarbu visos visuomenės kultūra. Geras to pavyzdys būtų visiems gerai žinomas „patarimas” mažiems verkiantiems berniukams: „Tikri vyrai neverkia”, o mažoms pykstančioms mergaitėms – „Mergaitei pykti negražu”. Taip vaikas mokomas atsisakyti kažkokio jausmo (šiuo atveju – liūdesio ar pykčio). Matydamas neigiamą aplinkinių reakciją į savo jausmą, vaikas nesąmoningai nusprendžia atsikratyti juo. Tačiau visuomet tuščia vieta užpildoma kuo nors kitu. Tas kažkas dažniausiai būna somatinė liga. Juk nėra nė vienos mamos ar tėvo, kuris „draustų” savo vaikui sirgti ar sergantį atstumtų. Taigi nesunku suvokti, kaip tam tikri jausmai pakeičiami fiziniu atitikmeniu. Tranzakcinės analizės požiūriu, dažniausios psichosomatinio negalavimo priežastys yra dvi – pasąmoningas noras susilaukti dėmesio ir tam tikrų jausmų pakeitimas fiziniu atitikmeniu.
Grįžtant prie labiau apčiuopiamų dalykų, t.y. atliktų studijų, buvo pastebėta, kad ypač didelę reikšmę vaiko vidinio ligos paveikslo formavimui turi tai, kas įvyko neseniai. Skausmo, diskomforto, pavojaus, nerimo, baimės, panikos išgyvenimai, artimojo netektis ar sunki kartu gyvenančio giminaičio būklė – atliks neigiamą vaidmenį. Tačiau sėkmingai pasveikus po ligos, optimistiškai nusiteikę artimieji visada sudaro gerą foną.
Dėl vaikų asmeninių charakterio bruožų (pvz.: kuklumo, drovumo, emocinio labilumo, nepastovumo ar ūmumo), įtakojant paveldimumui ir auklėjimui, formuojasi tos ar kitos vyraujančios emocijos, motyvacijos ir interesų kryptingumas. Tai gali būti – simptomų ir ligos ignoravimas, nekritiškumas savo būklės atžvilgiu, perdėti lūkesčiai gydymo rezultatams. Arba atvirkščiai – perdėtas ligos sunkumo vertinimas, įtampa ir nerimas, visiškas pesimizmas ligos prognozių atžvilgiu.
Paskutinis faktorius, apie kurį norėčiau pakalbėti – tai ligos metu vaiką lydinčios psichotraumuojančios aplinkybės. Pirmiausia – tai hospitalizacija, kurios metu vaikas yra izoliuojamas iš jam įprastos aplinkos, apribojamos jo laisvės, kartu su atsiskyrimu nuo artimų jam žmonių vaiko saugumo jausmą, pasitikėjimą savo gerove sugriauna rėžimo pasikeitimas, darželio ar mokyklos lankymo nutraukimas. Vaiko reakcija priklauso nuo: vaiko amžiaus, šeimos santykių, hospitalizacijos trukmės, kiek kartų ir dėl kokių priežasčių buvo anksčiau gydytas stacionare ir kaip tada reagavo pats vaikas bei jo tėvai. Tyrimais nustatyta, kad į svetimų žmonių buvimą pirmų šešių mėnesių kūdikiai reaguoja elgesio pasikeitimu, nerimu, domėjimosi aplinka susilpnėjimu. Jeigu nuo motinos atskiriami šešių-septynių mėnesių amžiaus kūdikiai, jie praranda būtiną jų egzistavimo patvirtinimą ir tai sukelia didelį nerimą. Dviejų-keturių metų vaikas, nors ir suvokia, kad tėvai sugrįš, tačiau dėl laiko suvokimo nesubrendimo nežino, kada tai įvyks, todėl labai nerimauja, dažnai negali pritapti naujoje aplinkoje. Tokios vaikų iki penkių metų reakcijos gali užsitęsti. Yra duomenų, kad po išrašymo iš stacionaro 22 procentai vaikų turi adaptacijos sunkumų, elgesio sutrikimų, irzlumą, neklauso savo tėvų, jiem sutrinka miegas. Daug rečiau, bet pastebėta, jog atsiranda enurezė, afektas, valgymo sutrikimai, kalbos defektai.
Reziumuodama tai, apie ką kalbėjau, noriu sau, mums visiems palinkėti sugebėjimo vaikui suprantama kalba, nuoširdžiai ir aiškiai paaiškinti situaciją, paruošti vaiką gydymui ir taip sumažinti jo nerimą. Neįvertinus vaiko ligos suvokimo ypatumų, galime sulaukti labai priešiškos reakcijos. Geriausi vaistai, kurie šiais laikais iš tikrųjų dažniausiai labai skanūs, gali būti neveiksmingi. Taigi, stebėkim ir nuraminkim vaiką, pakeiskim jo įsivaizdavimą apie skausmą ir gydymą, ir taip padėsim sergančiam vaikui nugalėti ligą.
Aurima Dilienė
