Po 2022 m. karinės Rusijos invazijos į Ukrainą, didžioji dalis į Lietuvą atvykusių ukrainiečių tikėjosi kuo greičiau grįžti namo, tačiau dėl tebesitęsiančio pavojaus savo šalyje, to padaryti visgi negali. Svečioje šalyje ukrainiečiai susiduria su įvairiomis problemomis, integraciniais iššūkiais, o didelė dalis atvykusiųjų vis dar išgyvena potrauminį stresą dėl karo savo šalyje. Lietuvos Raudonasis Kryžius (LRK) šiuo metu turi 10 ukrainiečių psichologų, teikiančių savo tautiečiams psichologinę pagalbą. Anot jų – psichologinė pagalba ukrainiečiams yra labai reikalinga ir besikreipiančių pagalbos vis daugėja.
Karo traumos kamuoja ir suaugusius, ir vaikus
Ukrainietės LRK psichologės tvirtina, kad didžiuliai ukrainiečių Lietuvoje gyvenimo pokyčiai, įvykę per pastaruosius dvejus metus, daugiau ar mažiau, bet paveikė kiekvieną ukrainietį be išimties – nepaisant amžiaus ar statuso. „Žinoma, turbūt didžiausias traumas patyrė tie žmonės, kurie atvyko iš labiausiai nukentėjusių Ukrainos zonų. Tie, kurie atvyko iš vietovių, kuriose buvo vykdomi aktyvūs karo veiksmai, iš okupuotų teritorijų. Prisipažinsiu, tai, ką jie patyrė – siaubinga. Sunku ne tik jiems, sunku ir mums, psichologams, nes mes irgi išgyvename šią tragediją. Tų žmonių istorijos yra labai liūdnos, bet tikros. Daugelis neteko namų, nebeturi kur grįžti ir bene kiekvieno iš mano konsultuojamų žmonių bent vienas artimasis liko Ukrainoje: kažkieno tėvas, sūnus ar brolis liko kariauti, kažkieno artimasis yra sužeistas arba dingęs be žinios, kažkieno – pateko į nelaisvę, o kitų artimieji žuvo. Visos šios situacijos labai sudėtingos ir daro didelę įtaką žmogaus psichikos sveikatai”, – dalinasi LRK psicologė Svitlana Stoianova. Ji išskiria dar vieną didelę problemą, su kuria susiduria tautiečiai Lietuvoje – daugeliui ukrainiečių svečioje šalyje sunku susirasti geriau apmokamą darbą, atitinkantį jų kvalifikaciją, kadangi yra kalbos barjeras arba dėl kitų priežasčių vietiniai darbdaviai mieliau įdarbinti renkasi lietuvius: „Pavyzdžiui, jei žmogus Ukrainoje turėjo aukštas pareigas užimantį darbą ir turi gerą išsilavinimą, visgi tai jam neužtikrina darbo vietos Lietuvoje, čia jis neranda darbo, atitinkančio turimus įgūdžius ir yra tuomet tenka dirbti žemesnės kvalifikacijos darbus: virėjo, pardavėjo arba valytojo – tai yra kritinis momentas žmogaus gyvenime ir dėl to ukrainiečiams taip pat dažnai prireikia psichologo pagalbos”, – dalinasi S. Stoianova.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus psichologė Katya Kononenko sako, kad pas ją konsultacijose dalyvaujančiųjų tautiečių sunkumai, dėl kurių prireikia psichologo pagalbos, dažniausiai yra didžiulis tėvynės ilgesys; integraciniai iššūkiai; atsiskyrimo nuo šeimos traumos; artimųjų praradimas; namų netektis; didžiulis nerimas, išgyvenamas dėl Ukrainoje likusių šeimos narių. Žmonės patiria stresą, nuolatinį nerimą, turi problemų ir su miegu.
LRK psichologė ukrainietė Anastasia Šapovalova tvirtina, kad psichologo konsultacijos labai reikalingos ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. „Konsultuoju suaugusius ir vaikus, ir nors vaikai geriau prisitaiko prie didelių pokyčių gyvenime, psichologinė pagalba dėl karo sukeltų išgyvenimų jiems visgi yra ne mažiau reikalinga, nei suaugusiems”, – sako Anastasia. Ji pasakoja, kad Ukrainos vaikams Lietuvoje dažniausiai pagalbos prireikia dėl sunkaus prsisitaikymo svečioje šalyje: jie jaučia kalbos barjerą, sunku mokytis ir susirasti draugų, taip pat kyla sunkumų dėl santykių šeimoje, nesutarimų su tėvais. Jai antrina ir 2022 m. kovą atvykusi LRK vaikų psichologė Oliena Kolomiec, kuri Ukrainoje priklausė evakuacijos grupei ir į Lietuvą pateko padėdama evakuotis vaikams, o vėliau čia ir liko. „Prisijungti prie LRK psichologų komandos mane paskatino didžiulis noras padėti karo siaubą išgyvenusiems vaikams ir jų šeimoms. Mano nuomone, labai svarbu, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius ukrainiečiams Lietuvoje suteikia galimybę gauti psichologinę pagalbą, tokia pagalba reikalinga ir mažiems, ir dideliems be išimties”, – sako O. Kolomiec.
Ukrainiečiai džiaugiasi galimybe konsultuotis pas tautiečius psichologus
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ukrainietė psichologė Svitlana Stoianova pasakoja, kad pati į Lietuvą atvyko prasidėjus karui Ukrainoje, dar 2022 m. vasarį. „Iš šalies išvykti neskubėjau, nes maniau, kad visas tas siaubas po kelių dienų baigsis. Bet kai vaikai nebegalėjo užmigti, nuolatos buvome žadinami sprogimų – baimė tapo nebevaldoma. Priimti sprendimą bėgti buvo labai sunku, bet visgi noras, kad vaikai būtų saugūs ir galėtų miegoti apsivilkę pižamą, o ne lauko drabužius, nes turi būti visada pasirengę bėgti slėptis, buvo stipresnis. Viską palikome ir išvykome į Lietuvą”, – dalinasi psichologė Svitlana.
Ji pasakoja, kad su šeima planavo grįžti į Ukrainą dar iki 2022 m. rugsėjo, bet situacija gimtojoje šalyje negerėjo, todėl reikėjo įsitvirtinti į gyvenimą čia, reikėjo ieškotis darbo, o vaikams eiti į mokyklą. „Gavusi pasiūlymą prisijungti prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Psichikos sveikatos programos komandos psichologų, su džiaugsmu jį priėmiau, nes tai galimybė palaikyti savo tautiečius, suteikti jiems reikalingą pagalbą, o taip pat galimybė pabendrauti gimtąja ukrainiečių kalba”, – sako S. Stoianova.
Kita LRK ukrainietė psichologė Katya Kononenko sako, kad konsultuoti tautiečius jai atrodo labai prasminga, nes ir patys psichologai išgyveno tą patį karo savo šalyje siaubą, jiems teko palikti gimtąją Ukrainą, todėl problemos, su kuriomis susiduria konsultuojami žmonės, patiems psichologams yra nesvetimos, o tada ir pagelbėti, suprasti, su kokiais sunkumais tenka kovoti, yra paprasčiau.
Jai pritaria ir kita psichologė Juliana Mochalina sakanti, jog ukrainiečiams labai svarbu, kad konsultacijų atvykti gali pas specialistus, kalbančius ta pačia kalba. „Konsultuoti gimtąja kalba labai svarbu tam, kad galėtume pilnai suprasti vienas kitą, kiek įmanoma aiškiau perteikti savo emocijas ir išgyvenimus. Pas mane konsultacijose kai kurie žmonės lankosi jau daugiau nei pusmetį ir matau, kokia svarbi ir reikalinga jiems yra mūsų teikiama pagalba: kaip svarbu jiems būti išgirstiems, suprastiems ir nesijausti vieniems. Mes, psichologai, kuriame pasitikėjimo jausmą, esame tam, kad juos palaikytume, išgirstume ir suprastume. To ukrainiečiams Lietuvoje labai trūksta ir labai reikia”, – pasakoja J. Mochalina.
