Vyro netektis po daugiau nei 40 bendro gyvenimo metų moteriai buvo didžiulis smūgis. Graužatis ir prasidėjusios sveikatos problemos ją privertė ieškoti pagalbos. Specialistai pastebi, kad šiandienos iškreipta gedulo kultūra nepadeda žmogui išgyventi sielvartą.
Slėgė kaltės jausmas
„Įkritau į depresiją, kuri gerokai užsitęsė“, – po onkologine liga sirgusio vyro mirties užklupusius jausmus prisiminė klaipėdietė Eleonora. Net praėjus daugiau nei metams po vyro netekties ji geriau nepasijuto. Atvirkščiai, skausmas ir širdį slėgęs sunkumas niekur nedingo. Kas naktį moteris atsibusdavo tuo pačiu metu – ramybės neduodavo neatsakyti klausimai. Netektį taip pat apsunkino sutuoktiniui neišsakyti žodžiai ir slėgęs kaltės jausmas. Bėgant laikui, savijauta tik blogėjo. Iš pradžių Eleonora įsivaizduodavo, kad vyras tiesiog eilinį kartą išplaukė į jūrą, iš kurios netrukus turėtų sugrįžti. Tačiau jo vis nebūdavo. Prasidėję stuburo skausmai moterį atvedė pas seniau pažįstamą gydytoją reabilitologą, osteopatą bei manualinės terapijos specialistą Andrių Stasiulį. Išklausęs pacientės nusiskundimus jis pasiūlė parašyti laišką… mirusiam vyrui. Eleonorą toks neįprastas pasiūlymas gerokai nustebino. Nieko nelaukdamas gydytojas pirmąjį laišką paprašė parašyti tiesiog jo kabinete, o vėliau jį sudeginti ar paslėpti.
Susidomėjo psichologija
Tą vakarą moteris pajuto vėl galinti rašyti – žodžiai ant balto popieriaus lapo liejosi savaime. Nuvažiavusi prie jūros ji sudegino laišką, o pelenus paleido pavėjui. Grįždama namo našlė pajuto nedidelį palengvėjimą. Tačiau ji tikėjosi sulaukti atsakymo, tam tikro ženklo, patvirtinančio, kad elgiasi teisingai. Pabudusi vieną rytą Eleonora tiesiog suprato, kad taip ilgai slėgęs kaltės jausmas išsisklaidė. Vėlesniuose laiškuose moteris išliedavo vyrui neišsakytus žodžius, užduodavo rūpimus klausimus ir pati į juos atsakydavo. Ašaros vis labiau džiūvo, o kaltės jausmą keitė palengvėjimas. Moteris pradėjo domėtis psichologine literatūra, netradicine medicina. „Kai pradėjau labiau gilintis į save, supratau, kad kančią man sukeldavo neišsakyti, į gilumą nustumti jausmai“, – apie savo patirtį pasakojo moteris. Pokyčius į gerą pastebėjo ir jos artimieji, tačiau jie spėjo, kad taip nutiko dėl gydytojos paskirtų antidepresantų. Linkusi viską išgyventi viduje Eleonora neišdrįso jiems papasakoti apie savo patirtį.
Nereikia užsidaryti savyje
Laiškų terapija moteriai netrukus vėl pravertė. Praėjus kuriam laikui po vyro netekties ją užgriuvo dar viena – staiga mirė tėtis. Eleonora laiškuose tiesiog su juo kalbėdavosi, atsiprašė už kadaise netyčia išsprūdusius piktesnius žodžius. „Akyse pašviesėjo, vėl atsirado noras gyventi, nors po abiejų artimų žmonių mirčių užplūsdavo įvairios mintys“, – neslėpė pašnekovė. Dabar Eleonora mano, kad nereikia savyje laikyti sielvarto ir būtina kuo daugiau apie išėjusius kalbėti su likusiais artimaisiais, giminaičiais.
Slepia savo emocijas
Reabilitacijos klinikos „Ostemeda“ streso valdymo specialistė Monika Pranauskienė pastebi, kad šiuolaikinėje visuomenėje nusistovėję tam tikri standartai gerokai apsunkina netekties išgyvenimą. „Mūsų visuomenės problema, kad įpratome nerodyti savo jausmų, guostis. Jau maži vaikai mokomi slėpti savo blogas emocijas. Tad nieko nuostabaus, kad užaugę nebemokame išreikšti savo bazinių jausmų“, – sako ji. Pasak M.Pranauskienės, patyrus netektį būtina išgyventi sielvartą, kančią, išlieti ašaras. Gerai, jeigu tuomet šalia gali būti artimi žmonės. Specialistė sutiko, kad šalia esantieji dažnai nemoka paguosti, neranda tinkamų žodžių, tad tiesiog šalinasi gedinčiojo.
„Tuo momentu pasakymas „susitvarkys arba praeis“ nepadeda. Kartais tiesiog reikia pabūti šalia, patylėti, gal net duoti ką nors sudaužyti, kad žmogus taip galėtų išlieti susikaupusius jausmus“, – patarė pašnekovė.
Vieneri metai po netekties – optimalus laikas, kuriam praėjus žmogus turėtų pradėti jausti palengvėjimą. Jeigu taip nenutinka, gedinčiajam reikalinga pagalba.
Padeda pokalbis
Specialistė patarė, kad jeigu artimas žmogus serga nepagydoma liga,geriausia su juo būtų pasišnekėti dar esant gyvam.
Ligoniui taip lengviau išgyventi artėjančią mirtį, o artimiesiems vėliau būna lengviau susitaikyti su jo netektimi.
„Blogai, kad nesame mokomi, kaip išgyventi sielvartą. Žmonės net bijo prisipažinti sergantys vėžiu ar kad ši liga užklupo artimąjį. Gydytojai taip pat psichologiškai neparuošti padėti išeinančiam žmogui, tad tarsi nuo jo atsiriboja“, – pastebi M.Pranauskienė.
Kai žmogus pats nesusitvarko su užgriuvusiais jausmais, esama daug galimybių jam padėti. Vienas iš būdų – laiškų rašymas ar tiesiog pokalbis. Gedinčiajam gali padėti ir toks terapijos metodas – priešais pasidėti kėdę su išėjusio žmogaus nuotrauka ar daiktu bei pasikalbėti. Tačiau geriau, kad šalia gedinčiojo tuo metu būtų psichoterapeutas ar artimas žmogus. Pasak specialistės, garsiai pasakyti žodžiai turi stipresnį terapinį poveikį.
Vaistai – ne išeitis
M.Pranauskienė atkreipia dėmesį, kad susidūrusieji su netektimi dažnai išgyvena kaltės jausmą. Sukurta daug technikų, padedančių tai išgyventi, leidžiančių atsiprašyti ar išlieti emocijas.
„Emocijų kaupimas atsiliepia kūno ar psichikos ligomis, kartais net prieinama prie savižudybės“, – įspėjo pašnekovė.
Pasak jos, jei žmogus turi palaikančią aplinką, psichologas jam greičiausiai bus nereikalingas. Tačiau linkusiam užsidaryti savyje bei slepiančiam emocijas žmogui, praverstų specialistas ar palaikymo grupės, kuriose lankosi netekusieji artimųjų.
„Nenormalu, kai netekęs artimojo žmogus neliūdi. Dabar atsiranda nauja bloga tradicija jau per laidotuves gedinčiajam siūlyti raminamuosius vaistus, kad jis stoiškai atlaikyti netektį“, – pastebi specialistė.
Metus laiko gedintis žmogus turi pilną teisę jaustis blogai, verkti, ilgėtis, laikyti artimojo daiktus, nešioti juodus drabužius. Pasak M.Pranauskienės, visos ankstesnės laidojimo ir gedėjimo tradicijos buvo taip sukurtos, kad palengvintų netektį. Jos tarsi nurodydavo, kaip išreikšti gedulą, kaip elgtis.
Neatsitiktinai seniau laidotuvėse buvo samdomos raudotojos, kad visus pravirkdytų. Verksmas apvalo sielą, sumažina įtampą bei didžiulį netekties skausmą. Seniau žmonės suprasdavo, kad juodai vilkintis žmogus gedi ir būtina jį palaikyti, švelniau su juo elgtis.
Dabar dažna moteris dėvi juodus drabužius, norėdama atrodyti lieknesnė. Deja, iš visuomenės išguiti geri papročiai, kurie padėdavo žmogui sunkiu momentu. Dabar neretai gedintieji griebiasi raminamųjų vaistų arba gydytojo pasiūlytų antidepresantų.
„ Jei norite kada nors sulaukti emocinio sprogimo arba ligos, vartokite antidepresantus. Bet tai jausmų uždarymas bei užkonservavimas, prilygstantis tiksinčiai bombai“, – atkreipė dėmesį M.Pranauskienė.
