Strongiloidozė

Kas tai yra strongiloidozė?

Strongiloidozė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia apvaliosios kirmėlės Strongyloides stercoralis. Šiai helmintozei būdinga lėtinė eiga su alerginiais ir virškinimo trakto pažeidimo reiškiniais.

Sukėlėjas

Strongyloides sterkoralis yra smulki, permatoma, siūlo formos nuo 0,7 mm iki 2,2 mm ilgio kirmėlė. Ji paprastai parazituoja dvylikapirštės žarnos Lieberkiulio liaukose, tačiau esant didelei invazijai – visoje plonojoje žarnoje, gali patekti net į kasos ar tulžies latakus. Suaugusi apvaisinta patelė Lieberkiulio liaukų dugne padeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita 0,1 – 0,3 mm ilgio rabditinės lervos. Jos išeina į žarnos spindį ir su išmatomis pasišalina į aplinką. Aplinkoje lervutės bręsta ir per 1 – 4 dienas tampa filiarinėmis 0,5 mm ilgio lervomis, kurios jau yra pavojingos žmogui (invazinės). Rabditinių lervų virtimas invazinėmis filiarinėmis lervomis gali vykti išmatose, dirvožemyje arba vandenyje. Filiarinės lervos aplinkoje esant palankioms sąlygoms išlieka gyvybingos 3-4 savaites. Dirvožemiui ar fekalijoms išdžiūvus ar temperatūrai nukritus iki 0C, lervos greitai žūsta.

Ligos paplitimas

Strongiloidozė plačiai paplitusi karšto ir drėgno klimato šalyse: Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Žmonių užsikrėtimas šiose šalyse gali siekti 25 proc. ir daugiau. Ilgą laiką strongiloidozė buvo laikoma tropinių šalių liga, tačiau paskutiniais metais ji užregistruojama ir vidutinio klimato šalyse, dažnai -Europos teritorijoje.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra strongiloidoze sergantis žmogus, su išmatomis išskiriantis lervutes.

Kaip žmogus užsikrečia ?

Žmogus užsikrečia strongiloidų lervomis per odą ar burną joms patekus į organizmą. Užsikrečiama per užterštą dirvožemį (vaikštant basomis kojomis, gulint ant žemės be patiesalo, dirbant žemės ūkio darbus), naudojant strongiloidų lervomis užterštą vandenį, daržoves, žalumynus, uogas ir vaisius. Taip pat šia liga galima užsikrėsti nuo ligonio tiesioginio sąlyčio metu.

Parazito vystymasis žmogaus organizme

Invazinėms lervoms prasiskverbus per odą ar patekus per burną į organizmą, jos patenka į kraujo apytakos ratą ir yra nunešamos į plaučius. Plaučiuose lervos prasiskverbia per kapiliarų sieneles, patenka į alveoles, bronchioles, kyla trachėja aukštyn iki ryklės. Lervos nuryjamos ir pakartotinai patenka į plonąjį žarnyną, kur vystosi iki suaugusių kirmėlių. Lervų brendimas ir vystymasis iki suaugusio kirmino trunka 17-27 paras.
Sutrikus žarnyno funkcijai, susilpnėjus imuninei sistemai (pvz.: vartojant gliukokortikoidus, citostatikus, spindulinę terapiją, esant įgimtam imunodeficitui) rabditinės lervos, esančios žmogaus žarnyne, gali virsti filiarinėmis lervomis, kurios per žarnos gleivinę vėl patenka į kraujo apytakos ratą ir parazito gyvybinis ciklas kartojasi. Šis procesas vadinamas autoreinvazija. Stongiloidai žmogaus organizme paprastai gyvena tik keletą mėnesių, bet dėl autoreinvazijos liga gali užtrukti 20 ir daugiau metų.

Rizikos grupės

Dažniausiai šia liga užsikrečia ir serga kaimo gyventojai, dirbantys žemės ūkio darbus, protiškai atsilikę ligoniai (geofagija (žemės valgymas) ar koprofagija (išmatų valgymas), vaikai, neturintys reikiamų higieninių įgūdžių, tam tikrų profesijų žmonės (šachtininkai, melioratoriai, žemkasiai, daržininkai, plytų gamyklų darbininkai ir kt.), asmenys, sergantys AIDS ar turintys nusilpusią imuninę sistemą.

Ligos simptomai

Inkubacinis periodas yra 15-20 dienų. Periodas nuo užsikrėtimo iki parazito lervų pasirodymo išmatose yra apie 2-4 savaitės. Patekus į organizmą mažam lervų kiekiui, infekcija gali praeiti be simptomų. Ligos pradžioje (pirmą savaitę), kai lervutės su krauju migruoja po visą organizmą, pakyla temperatūra, atsiranda raumenų skausmai, veido pabrinkimas, įvairiose kūno vietose stebimi odos bėrimai, ligonį gali varginti kosulys (dažniausiai naktį), dusulys. Vėliau, maždaug antrą savaitę po užsikrėtimo, parazitams patekus į žarnyną vystosi simptomai, susiję su virškinimo trakto pažeidimo reiškiniais: įvairaus stiprumo pilvo skausmai, primenantys opaligės, tulžies pūslės, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos uždegimo skausmus, apetito sumažėjimas, pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, viduriavimas su gleivėmis ir net krauju, svorio kritimas.

Diagnostika

Strongiloidozė įtariama, kai kartu su virškinimo sistemos sutrikimo reiškiniais būna pasikartojantys įvairūs odos bėrimai bei padidėjęs eozinofilų kiekis kraujyje (eozinifilija). Diagnozė patvirtinama ligonio skrepliuose ar išmatose radus strongiloidų lervų. Ankstyvoje ligos stadijoje tiriami ligonio skrepliai, vėliau – dvylikapirštės žarnos turinys ar išmatos. Norint aptikti lervutes, išmatos ir dvylikapirštės žarnos turinys turi būti tiriami tik švieži.

Gydymas

Patvirtinus diagnozę, skiriamas antihelmintinis gydymas. Ligoniai po gydymo mediciniškai stebimi 3 mėnesius. Kiekvieną mėnesį atliekami išmatų kontroliniai tyrimai. Jeigu tyrimo rezultatai yra neigiami, ligoniai laikomi pasveikusiais ir jų stebėjimas nutraukiamas. Jeigu tyrimo rezultatai teigiami, ligoniams skiriamas antras gydymo kursas.

Profilaktika

Kuo anksčiau išaiškinti ligonius ir juos gydyti.
Saugoti sodybas, vaikų žaidimo aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo užteršimo žmogaus išmatomis.
Netręšti žmonių išmatomis daržų ar sodų.
Plauti rankas po naudojimosi tualetu, po darbo sode ar darže, prieš valgant ar ruošiant maistą.
Maistui naudoti tik nuplautus vaisius, uogas ir daržoves.
Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, esant būtinybei naudoti tokį vandenį – jį virinti.
Maistas, pakliuvęs ant grindų, negali būti naudojamas nenuplautas ar nepakaitintas.
Endeminėse vietovėse nevaikščioti basiems, negulėti ant žemės.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė