Nefritas (gr. nephros – inkstas), glomerulonefritas – inkstų uždegimas, kurį dažniausiai sukelia stafilokokai, streptokokai, rečiau maliarijos, vidurių arba dėmėtosios šiltinės mikrobai, sutrikus organizmo imuniniams procesams.
Nefritas gali būti ūminis ir lėtinis. Ūminiu gali susirgti jauni žmonės, kurie sveiksta po streptokokų sukeltos anginos, rožės, skarlatinos. Neretai jis prasideda peršalus. Sutrikus kraujo apytakai inkstų kamuolėliuose, sumažėjus filtracijai ir organizme susikaupus vandens ir natrio druskų, ligoniui patinsta veidas, ypač paakiai, kojos. Jam silpna, skauda galvą, kartais ir juosmenį, ligonis dūsta. Pakyla arterinis kraujospūdis, sumažėja paros šlapimo kiekis. Šlapime aptinkama baltymų, kraujo elementų, inkstų ląstelių ir cilindrinių darinių. Ūminio nefrito trukmė – 1–3 mėn.; laiku pradėjus gydyti, ligonis visiškai pasveiksta.
Lėtinis nefritas dažnai išsivysto po neišgydyto ūminio nefrito arba prasideda kaip pirminė liga. Svarbiausi požymiai: hipertonija, kūno patinimai ir šlapimo pokyčiai. Pasitaiko, kad lėtinis nefritas dešimtmečius reiškiasi tik padidėjusiu arteriniu kraujospūdžiu arba nedideliais šlapimo pokyčiais. Kartais išsivysto nefrozinis sindromas. Jeigu lėtinis nefritas greitai progresuoja, po 1–2 m. atsiranda inkstų funkcijos nepakankamumas.
Nefritas gydomas dieta, vaistais, tokiais kaip antibiotikai, kortikosteroidiniai hormonai, imunodepresantai, diuretikai; iš organizmo šalinami infekcijos židiniai. Kai kuriais atvejais transplantuojamas inkstas. Praėjus paūmėjimui, gerai veikia gydymas šilto ir sauso klimato kurorte.
