Asfiksija, išvertus iš graikų kalbos, reiškia pulso sustojimą. Perinatalinė hipoksija ir asfiksija – tai tokios būklės, kai pokyčius vaisiaus ar naujagimio organizme sukelia deguonies stoka. Hipoksija – deguonies stygius organizmo audiniuose.
Remiantis naujagimio vertinimu pagal V. Apgar skalę (Virginija Apgar 1953 m. pasiūlė naujagimio būklės vertinimo kriterijų skalę) praėjus 1 ir 5 minutėms po gimimo, skiriama lengva (7 balai), vidutinė (4-6 balai) ir sunki hipoksija (0-3 balai). Hipoksija gali būti ūminė ir lėtinė, o jai užsitęsus bei išsekus organizmo adaptaciniams rezervams prasideda asfiksija. Asfiksija – deguonies stygius organizmo audiniuose ir padidėjusi vandenilio jonų koncentracija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad deguonies stoka iki gimimo, gimstant ir po gimimo sutrikdo visų organizmo sistemų funkcijas, o ypač – centrinės nervų sistemos. Literatūros šaltinių duomenimis, asfiksiją patiria 0,3-2,8% naujagimių.
Vaisiaus ir naujagimio asfiksiją gali lemti keli veiksniai. Jie susiję su:
*motina (sunkios lėtinės plaučių, širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, eklampsija, narkomanija),
*vaisiumi (neišnešiotumas, pernešiojimas, hipotrofija, Rh faktoriaus konfliktas, infekcija, įgimtos širdies ydos ar kiti apsigimimai),
*gimdymu (užsitęsęs gimdymas, Cezario pjūvis, netaisyklinga vaisiaus pirmeiga, virkštelės patologija, placentos priešlaikinis atsidalijimas).
Vaisius ir naujagimis dėl kelių adaptacinių veiksnių yra atsparesnis, palyginti su suaugusiuoju, deguonies stokai. Vienas svarbiausių tokių mechanizmų – kraujotakos persiskirstymas aprūpinant krauju gyvybiškai svarbius organus: daugiau kraujo tiekiama į smegenis, širdį ir antinksčius, o mažiau – į inkstus, žarnyną, kaulų bei raumenų sistemą. Trūkstant deguonies, retėja širdies veikla, mažėja arterinis kraujo spaudimas, blogėja smegenų kraujotaka. Centrinės nervų sistemos pažeidimas pasireiškia hipoksine-išemine encefalopatija (neurologiniai sindromai, išsivystę dėl asfiksijos), kuri pagal sunkumą skirstoma į 3 stadijas (lengva, vidutinio sunkumo ir sunki). Asfiksiją patyrusių naujagimių širdies ir kraujagyslių sistema pažeidžiama 25%, kvėpavimo – 25%, o inkstai – 40%. Neretai stebima nekrotinio enterokolito klinika, galimi metabolizmo sutrikimai.
Šiems naujagimiams po gimimo reikia taikyti veiksmingas gaivinimo priemones (kvėpavimo funkcijos ir kraujotakos užtikrinimas, metabolinių pokyčių korekcija). Vėliau skiriamas sindrominis medikamentinis bei reabilitacinis (kineziterapija, masažas) gydymas. Laiku diagnozavus šiuos sutrikimus ir taikant tinkamą gydymą, svarbu ne tik siekti, kad naujagimis išgyventų, bet ir toliau numatyti neurologinius perinatalinio smegenų pažeidimo simptomus.
Perinatalinę asfiksiją reikia skirti nuo gimdymo traumų, įgimtų anomalijų bei infekcijų.
