Lėtinis glomerulonefritas (glomerulonephritis chronica) – tai ilgai trunkantis imuninis inkstų uždegimas vyraujant kamuolėlių pažeidimui, sukeliantis inkstų sklerozę ir neuronų žuvimą, lėtinį inkstų nepakankamumą. Pastaraisiais dešimtmečiais ši liga padažnėjo dėl gausėjančios organizmo sensibilizacijos įvairiais alergenais- antigeno savybes įgaunančiomis medžiagomis. Glomerulonefritas pasireiškia tam tikrais simptomais: proteinurija, hematurija, redukuotu kamuolėlių filtracijos dydžiu, arterine hipertenzija ir pabrinkimais. Lėtiniu glomerulonefritu sergama 5 kartus dažniau negu ūminiu ir jis užima pirmąją vietą tarp mirusiųjų dėl inkstų patologijos.
Ligos priežastys
Lėtiniu glomerulonefritu gali sirgti tiek vaikai, tiek suaugę. Daugeliu atveju lėtinio glomerulonefrito priežastis taip ir lieka nežinoma.
Glomerulonefritas prasideda vykstant imuniniam procesui, kai, sąveikaujant antigenui ir antikūniui, prisijungus komplimentui, susidaro tirpių, cirkuliuojančių kraujyje imunokompleksų ir šie , patekę į inkstus, nusėda kamuolėliuose. Toliau kaip atsakas į įstrigusius imunokompleksus kamuolėlių kapiliaruose ar tarp jų išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos-histaminas, serotoninas ir kt., prasideda uždegiminė reakcija: kamuolėlių ląstelių poliferacija, eksudacija. H. Liudvikas ir G. Šernteineris 1978m. suklasifikavo dažniausiai pasitaikančius antigenus , galinčius sukelti imunokompleksinį glomerulonefritą. Skiriamos dvi didelės jų grupės: egzogeniniai ir endogeniniai.Pirmajai grupei priklauso: 1) virusiniai; 2)bakteriniai;3)parazitų;4)medikamentų. Antrajai grupei priskiriama: DNR,ląstelių branduolių antigenai, krioglobulinai,inkstų kanalėlių antigenai, tireoglobinas, navikų antigenai.
Inkstų kamuolėliuose atsideda tam tikros medžiagos (imuniniai kompleksai) arba įvairios kraujo ląstelės išskiria tam tikras medžiagas (citokinus), kurios pažeidžia normalią kamuolėlių struktūrą – jie tampa pralaidūs baltymams.
Inkstų kamuolėlius, kaip ir daugelį kitų organų (oda, širdis, plaučiai, nervai), pažeidžia tokios ligos, kaip sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, Vegenerio Infekcijos ir medikamentų vartojimas taip pat gali būti lėtinio glomerulonefrito priežastimi.
Yra labai įvairių glomerulonefritų formų, kurių ir eiga, ir gydymas skiriasi. Glomerulonefrito forma nustatoma inkstų biopsijos pagalba.
Simptomai
- Pykinimas
- Aukštas kraujo spaudimas
- Kaulų skausmai
- Tinimai
- Nemalonus kvapas iš burnos
- Šlapimo pokyčiai
- Raudonas šlapimas
- Sumažėję inkstai
- Šlapinimasis naktį
- Niežulys
Ligos eiga
Dažnai jokių simptomų nebūna. Profilaktinio tyrimo metu randami pakitimai šlapime, tokie kaip padidėjęs baltymo kiekis (proteinurija), eritrocitai (eritrociturija), patologiniai cilindrai. Kartais ligoniai patys pastebi raudoną šlapimą (rudai raudonos ar kavos spalvos). Ligoniams gali būti padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, veido, kojų tinimai. Skausmų juosmenyje lėtinio glomerulonefrito metu nebūna. Tiriant sonoskopu randami sumažėję inkstai, nors tai jau vėlyvas ligos požymis. Kartais ligoniai patenka į gydytojo akiratį tik tada, kai jau yra ryškus inkstų funkcijos nepakankamumas ir tenka pradėti dializes.
Dažniausiai lėtinis glomerulonefritas progresuoja labai lėtai. Eilę metų ligonis nieko nejaučia. Gali praeiti 15-20 metų, kol išsivystys inkstų funkcijos nepakankamumas. Tačiau yra glomerulonefritų formų, kurių eiga labai agresyvi, negydant net per kelis mėnesius išsivysto lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas.
Komplikacijos
Lėtinio glomerulonefrito metu, naudojant inkstus toksiškai veikiančius medikamentus, operacijos metu, atliekant rentgeno kontrastinius tyrimus jau esant inkstų funkcijos nepakankamumui, gali komplikuotis ūmiu inkstų funkcijos nepakankamumu, kuris, pašalinus sukėlusią priežastį, atsistato. Lėtinis glomerulonefritas per tam tikrą laiko tarpą (dažniausiai po 10 metų) pasireiškia lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu.
Esant ženkliai proteinurijai, dažnos trombozės, infekcinės komplikacijos dėl imuniteto nepakankamumo, greičiau vystosi aterosklerozė, nes kraujyje labai padaugėja cholesterolio.
Gydymas
Lėtinio glomerulonefrito metu labai svarbu dieta. Reikia riboti valgomąją druską, esant inkstų funkcijos nepakankamumui tenka riboti ir baltymus. Sergantiems lėtiniu glomerulonefritu reikėtų naudoti žuvų taukus.
Svarbu, kad ligoniams, sergantiems lėtiniu glomerulonefritu, būtų išlaikytas normalus arterinis kraujo spaudimas – 120/ 75 mm Hg. Tam skiriami diuretikai (indapamidas, hidrochlortiazidas, furozemidas, torazemidas), angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (enalaprilis, fozinoprilis, ramiprilis), kalcio kanalų blokatoriai (lacidipinas, amlodipinas, nitrendipinas, diltiazemas), beta receptorių blokatoriai (atenololis, metaprololis, lobetololis, nebivololis), centrinio veikimo medikamentai (moksonidinas), alfa receptorių blokatoriai (doksazosinas).
Tinimų mažinimui skiriami diuretikai.
Gali tekti skirti cholesterolį kraujyje mažinančius medikamentus, tokius kaip atorvastatinas, pravastatinas, simvastatinas.
Esant didelei trombozių rizikai, skiriami netiesioginio veikimo antikoaguliantai (varfarinas).
Priklausomai nuo glomerulonefrito formos, gali būti skiriami imuninę sistemą slopinantys medikamentai, tokie kaip ciklofosfamidas, prednizolonas, ciklosporinas A. Ligonius, gydomus šiais medikamentais, būtina stebėti, kadangi galimos grėsmingos ir pačio gydymo komplikacijos. Tai dažnos infekcijos, kraujavimai iš virškinamojo trakto. Ilgai skiriant šiuos medikamentus galimas nevaisingumas, leukozių, kitų navikų išsivystymas.
Pasiekus terminalinę inkstų funkcijos nepakankamumo stadiją, pradedamos dializės.
