Lambliazė (giardiazė)

Kas yra lambliazė ?

Lambliazė yra pirmuonių Giardia lamblia sukelta liga, kuri pasireiškia virškinimo trakto sistemos funkcijos sutrikimais. Dažniausiai lamblijų invazija būna besimptomė.

Istorija

Lambliazės sukėlėjas Lamblia intestinalis yra žiuželinių klasės pirmuonis, kurį pirmasis aprašė čekų gydytojas Vilem Lambl 1859 m., radęs pirmuonį viduriuojančio vaiko išmatose. Sukėlėjas mokslininko garbei buvo pavadintas Lamblia intestinalis. Vėliau šis parazitas buvo priskirtas prie giardijų ir pavadintas Giardia intestinalis. Dabar tam pačiam sukėlėjui pavadinti vartojami keli pavadinimai: Lamblia intestinalis, Giardia intestinalis, Giardia duodenalis, Giardia enteritidis arba Giardia lamblia. Taip pat naudojami ir du šios ligos pavadinimai: lambliazė arba giardiazė. Lietuvoje dažniau naudojamas lambliazės pavadinimas.

Sukėlėjas

Lamblijos gali sudaryti dvi skirtingas formas: trofozoitus ir cistas. Lamblijų trofozoitai yra aktyvi, judri vegetacinė lamblijų forma. Epidemiologiniu pažiūriu trofozoitai yra nepavojingi, nes aplinkoje greitai žūna (skystose išmatose kambario temperatūroje gyvybingi išlieka tik keletą valandų).
Su žarnų turiniu patekę į storąjį žarnyną lamblijų trofozoitai suapvalėja, apsigaubia apvalkalu ir virsta cistomis. Cistos su išmatomis patenka į aplinką jau subrendusios, todėl jomis galima užsikrėsti. Cistos yra labai atsparios: dirvožemyje, ant įvairių aplinkos objektų išlieka gyvybingos iki mėnesio, o vandenyje – net iki dviejų mėnesių. Tačiau nėra atsparios tiesioginiams saulės spinduliams, aukštai temperatūrai.

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltinis yra lambliaze sergantis žmogus ar sveikas lamblijų cistų nešiotojas. Lamblijų infekcijos šaltinis gali būti ir dauguma gyvūnų: šunys, katės, pelės, voverės, šinšilos, kiaulės, galvijai, bebrai, ondatros, smulkūs graužikai ir įvairūs paukščiai. Lamblijos gyvena sergančio žmogaus ar gyvūno žarnyne. Užsikrėtę lamblijomis asmenys su išmatomis per parą gali išskirti apie 18 mlrd. cistų. Milijonai parazitų, su išmatomis patekę į aplinką, užteršia dirvožemį, vandenį, maistą bei įvairius aplinkos objektus.

Plitimo keliai

Liga užsikrečiama cistoms per burną patekus į plonąjį žarnyną. Žmogus gali užsikrėsti tiesiogiai nuo gyvūnų ar sergančio žmogaus per užterštas rankas (25 proc.), vandenį, maistą ar kitus aplinkos objektus. Homoseksualūs vyrai lamblijomis gali užsikrėsti lytinių santykių metu. Dažniausiai pasitaikantis perdavimo kelias yra žmogus – žmogui. Šis perdavimo kelias siejamas su blogomis gyvenimo sąlygomis (pvz., nėra vandentiekio) bei nepakankama asmenine higiena.
Dažnai infekcijos perdavimas vyksta per lamblijų cistomis užterštą upių, ežerų, baseinų bei kitą vandenį. Paviršinis vanduo, susidaręs iš lietaus ir sniego, užsiteršęs ant dirvožemio paviršiaus esančiomis cistomis, patenka į upių ar ežerų vandenį ir jį užteršia. Vanduo gali būti užterštas ir sergančių naminių, laukinių gyvūnų ar žmogaus išmatomis, kuriose yra lamblijų. Kadangi lamblijos vandenyje išsilaiko ilgai (iki 2 mėn.), vanduo dažnai tampa šių sukėlėjų perdavimo veiksniu. Keliautojai, poilsiautojai turėtų vengti gerti ar naudoti vaisiams, daržovėms plauti upių ar ežerų vandenį, ypatingai po lietaus. Maudantis reikėtų vengti vandens patekimo į burną. Šios infekcijos plitimo kelias per vandenį dažnai nustatomas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiuo keliu plintant infekcijai dažniausiai registruojami dideli šios ligos protrūkiai.

Parazito vystymosi ciklas

Parazito vystymasis prasideda cistoms patekus į žmogaus ar gyvūno organizmą. Patekusios į burną cistos nepakitusios pro skrandį patenka į plonąjį žarnyną. Čia jų apvalkalas ištirpsta ir išsilaisvina vegetacinės lamblijų formos trofozoitai, kurie labai greitai pradeda daugintis. Ant 1 cm² žarnos gleivinės gali būti apie vieną milijoną ir daugiau lamblijų trofozoitų. Fiksuodamiesi ant gleivinės paviršiaus trofozoitai mechaniškai blokuoja žarnos gleivinę, ją pažeidžia ir sukelia atrofiją (gleivinės suplonėjimą, funkcijos susilpnėjimą arba visišką išnykimą). Sutrinka virškinimas, žarnos peristaltika (nuolatinis ritmingas žarnų sienelių susitraukinėjimas, stimuliuojantis maisto masės judėjimą žarnynu), pablogėja riebalų, angliavandenių ir vitaminų įsisavinimas, žarnose kaupiasi skystis.

Ligos paplitimas

Ši liga paplitusi visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet užregistruojama 2, 5 mln. naujų lambliazės atvejų vien tik JAV. Jos išplitimas besivystančiose šalyse, kur yra prastos sanitarinės gyvenimo sąlygos, gali siekti iki 20-30 proc., o išsivysčiusiose šalyse suaugusiųjų užsikrėtimas lambliaze siekia 3-5 proc., vaikų kolektyvuose – iki 10-15 proc. Ši infekcija dažniau diagnozuojama turistams, keliautojams, verslininkams, besilankantiems Pietryčių Azijos bei Pietų Amerikos šalyse. Liga greičiau plinta priežiūros bei slaugos centruose, vaikų lopšeliuose darželiuose, senelių, neįgalių žmonių globos namuose. Šia liga gali užsikrėsti ir sirgti įvairaus amžiaus žmonės, tačiau dažniau serga 1-4 metų amžiaus vaikai. Esant blogoms sanitarinėms sąlygoms, vaikų kolektyvuose (lopšeliuose, darželiuose) minėto amžiaus vaikų užsikrėtimas gali siekti 30-60 proc. ir daugiau. Vaikų kolektyvuose ši infekcija plinta per užterštus žaisliukus, patalynę, klozetus ir kt. Su amžiumi vaikų užsikrėtimas mažėja, nes atsiranda higieniniai įgūdžiai. Lambliazė dažniausiai registruojama vasaros – rudens mėnesiais, nes šiuo metų laiku žmonės daugiau keliauja, poilsiauja, plaukioja baseinuose, maudosi ežeruose ir kt.

Klinika

Dažniausiai užsikrėtus liga būna besimptomė. Ligos simptomai vystosi į organizmą patekus 10-25 cistoms ir pasirodo 3-25, dažniausiai – 7-10 dieną po užsikrėtimo. Liga prasideda ūmiai, ligonis gausiai viduriuoja vandeningomis nemalonaus kvapo išmatomis, atsiranda pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, žarnyne kaupiasi dujos, sumažėja apetitas. Išmatos be gleivių ir kraujo, jų paviršius riebus, nes lamblijos sutrikdo riebalų įsiurbimą žarnyne. Ligonis netenka daug skysčių, jam krenta svoris. Temperatūra pakyla retai. Ligos simptomai tęsiasi 5-7 dienas ir ilgiau. Kartais ūmi ligos forma pereina į lėtinę lambliazės formą. Ligoniams, sergantiems lėtine ligos forma būdingas blogas apetitas, svorio kritimas, pilvo pūtimas bei skausmas virš bambos, blogas kvapas iš burnos. Išmatos dažniausiai yra riebios, turi nemalonų specifinį kvapą. Ligonis skundžiasi viduriavimu ar vidurių užkietėjimu. Lėtinė lambliazė gali tęstis nuo kelių mėnesių iki metų, ji dažniausiai vystosi ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Ligos diagnozavimas

Pajutus ligos simptomus reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad būtų atlikti tyrimai ir paskirtas gydymas. Liga diagnozuojama įvertinus klinikinius simptomus ir atlikus laboratorinius tyrimus. Pagrindinis laboratorinis tyrimas nustatant lambliazę yra išmatų mikroskopinis tyrimas. Kad tyrimas būtų tikslus labai svarbu išmatų paėmimas. Išmatos negali būti užterštos šlapimu, vandeniu, dirvožemiu ar kita iš išorės galinčia patekti medžiaga. Jos renkamos į plastikinį vienkartinį indelį. Imama iš vienos porcijos kelių vietų. Tyrimui reikalingas graikinio riešuto dydžio išmatų kiekis. Išmatos netinkamos tyrimui, jei pacientas vartojo antibiotikus, antihelmintinius vaistus. Pavartojus antibiotikus parazitai gali išnykti iš išmatų, todėl mėginys turi būti paimtas prieš šių vaistų vartojimą arba praėjus 5-10 dienų po vaistų vartojimo.

Gydymas

Ligoniai gali pasveikti patys, tačiau dažniausiai reikalingas specifinis gydymas, kurį paskiria gydytojas. Maži vaikai ir nėščios moterys ypač jautrūs skysčių netekimui viduriavimo metu, todėl sergant šia liga patariama vartoti daugiau skysčių: gerti atskiestas sultis, sultinius, vartoti sriubas. Skystį gerti mažais kiekiais, bet dažnai, vengti skysčio, kuris turi kofeino. Ligoniams rekomenduojama vengti saldumynų, prieskonių, kepto maisto, riboti angliavandenius, riebalus. Po 12 valandų dieta gali būti papildoma lengvu maistu – bulvėmis, makaronais, skrebučiais, virtomis daržovėmis. Kai išmatos susiformuoja, galima sugrįžti prie įprasto maisto, tačiau patariama kelias savaites nevartoti pieno. Vertinant gydymo efektyvumą, asmenys, gydyti nuo lambliazės, praėjus dviem savaitėm ir vienam mėnesiui tiriami pakartotinai. Jei po gydymo kurso išmatose randama cistų, gydymo kursas kartojamas.

Profilaktika

• Plauti rankas su muilu ir vandeniu ne trumpiau kaip 20 sekundžių prieš maisto ar gėrimų ruošimą, prieš valgį, pasinaudojus tualetu, pakeitus mažiems vaikams vystyklus ar sauskelnes, po bendravimo su gyvūnais. Svarbu mokyti vaikus higienos įgūdžių.
• Saugoti geriamąjį vandenį, maisto produktus bei aplinką nuo užteršimo žmonių ir gyvulių išmatomis. Nevartoti maisto ir vandens, kuris galėjo būti užterštas.
• Žalias daržoves, uogas ir vaisius vartoti tik nuplautus švariu vandeniu.
• Negerti abejotino švarumo vandens jo neišvalius (nedezinfekavus). Efektyviausias būdas – virinimas, kitas patikimas būdas – filtravimas. Mažiau patikimas yra cheminis vandens valymas.
• Rekomenduojama nelankyti baseinų, persirgus lambliaze kelias savaites nesimaudyti ežere ar upėse, nes ligonis, net ir nebeturėdamas ligos simptomų, nepriklausomai nuo buvusios ligos sunkumo ir trukmės, kelias savaites su išmatomis išskiria lamblijų cistas, todėl gali užteršti vandenį. Maudantis reikia stengtis, kad vanduo nepatektų į burną.
• Viduriuojančių vaikų neleisti į vaikų ugdymo įstaigas (darželius, mokyklas ir kt).
• Keliaujantys po besivystančias šalis turėtų naudoti virintą, filtruotą ar tabletėmis dezinfekuotą vandenį. Geriausia naudoti vandenį iš buteliukų. Vengti maisto, kurio negalima apdoroti termiškai (verdant, kepant), ypatingai keliaujant po endemines šalis. Saugoti maistą nuo musių ir kitų vabzdžių.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

www.ulac.lt