Himenolepidozė

Kas yra himenolepidozė?

Himenolepidozė – tai lėtinis parazitinis susirgimas, pažeidžiantis virškinimo sistemą. Jį sukelia smulkūs mažasis ir žiurkinis kaspinuočiai. Labiau paplitusi mažojo kaspinuočio sukeliama himenolepidozė.

Sukėlėjas

Mažasis ir žiurkinis kaspinuočiai yra plokšti, kaspino formos parazitai, sudaryti iš galvutės, kaklelio ir kūno. Kaspinuočio galvutė turi siurbtukus, judrų straubliuką ir kabliukus, kurių pagalba prisitvirtina prie žarnos gleivinės ir pradeda augti. Mažasis kaspinuotis Hymenolepis nana yra smulkus, 15-55 mm ilgio ir 1 mm pločio, o žiurkinis – Hymenolepis diminuta – stambesnis – apie 90 cm ilgio ir 44 mm pločio kaspinuotis. Kaspinuočio kūnas sudarytas iš mažų nuo 160 iki 1000 narelių. Šiems subrendus ir apsivaisinus, lytiniai organai atrofuojasi, o jų vietą užima gimda, pilna augančių ir bręstančių kiaušinėlių. Į aplinką šių kaspinuočių kiaušinėliai patenka su išmatomis. Kiaušinėliai yra maži, matomi tik per mikroskopą, elipsės formos, persišviečiantys, bespalviai, padengti plonu apvalkalėliu.

Kaspinuočių vystymasis

Vystydamiesi kaspinuočiai praeina kelias vystymosi stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio.
Mažojo kaspinuočio visas vystymosi ciklas – nuo kiaušinėlio iki suaugusio kaspinuočio – vyksta viename organizme. Dažniausiai tai yra žmogus, tačiau literatūroje galima rasti duomenų, rodančių, kad mažasis kaspinuotis gali vystytis ir graužikų (pelių, žiurkių) žarnyne.

Žiurkinio kaspinuočio vystymuisi reikalingi du gyvi organizmai, tai yra tarpinis ir galutinis šeimininkai. Tarpinio šeimininko organizme vystosi lervinė kaspinuočio stadija, o galutinio šeimininko organizme visada gyvena suaugęs kaspinuotis. Žiurkinio kaspinuočio vystymesi kaip tarpiniai šeimininkai paprastai dalyvauja vabzdžiai (didysis milčius, graužikų blusos, maistinių kandžių lervos, kai kurie tarakonai), o kaip galutiniai šeimininkai – žiurkės, pelės, labai retai – žmogus. Tarpiniuose šeimininkuose kaspinuočio lervos vystosi iki tam tikros stadijos, iš kurios, patekus į žiurkės (pelės) ar žmogaus žarnyną, per kelias savaites užauga kaspinuotis. Suaugęs kaspinuotis, gyvendamas žiurkių, pelių ar žmogaus plonajame žarnyne, išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Kiaušinėliuose yra kaspinuočio lerva, kuri toliau gali vystytis tik patekusi į vabzdžių organizmą.

Infekcijos šaltinis

Mažojo ir žiurkinio kaspinuočio infekcijos šaltiniu gali būti sergantis himenolepidoze žmogus ar užsikrėtę graužikai, kurie su išmatomis išskiria jau subrendusius kaspinuočio kiaušinėlius.

Kaip užsikrečiama?

Žmogus mažuoju kaspinuočiu užsikrečia šio kaspinuočio kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Dažniausiai žmogus užsikrečia per kaspinuočio kiaušinėliais užterštą vandenį, maistą, nuo nešvarių rankų, žaislų, namų apyvokos daiktų. Tam tikras vaidmuo tenka musėms, kurios mechaniniu būdu gali pernešti kiaušinėlius ant maisto produktų. Žmogus užsikrėsti gali ragaudamas nepakankamai iškepusią duoną, žalius miltų gaminius, kuriuose buvo vabzdžių, turinčių savo organizme kaspinuočio lervų. Paprastai užsikrečia asmenys, kurių namuose yra daug graužikų.

Parazito vystymasis žmogaus organizme

Žmogui prarijus kaspinuočio kiaušinėlius, žarnyne iš apvalkalo išsilaisvina lervos, kurios įsiskverbia į žarnų gleivinės gaurelius, auga ir tampa suaugusiais parazitais. Jau 30-tą dieną po užsikrėtimo subrendę kaspinuočio kiaušinėliai su žmogaus išmatomis išsiskiria į aplinką. Žmogaus organizme parazitai gyvena 1-3 mėnesius, tačiau asmenys, neturintys reikiamų higieninių įgūdžių ar gyvenantys blogomis sanitarinėmis sąlygomis, paprastai užsikrečia pakartotinai. Be to, galima autoinvazija, kai iš žarnos spindžio nepasišalinusių kiaušinių apvalkalas ištirpsta, lervos išsilaisvina, patenka į žarnos gleivinę ir susiformuoja nauja kaspinuočių generacija. Šiuo būdu vienu metu žmogaus organizme gali parazituoti šimtai ar tūkstančiai kaspinuočių.

Ligos paplitimas

Susirgimai paplitę visame pasaulyje. dažniau sergama himenolepidoze, sukelta mažojo kaspinuočio. Dažniausiai šia liga užsikrečia ir serga 4-14 metų amžiaus vaikai. Įvairiose šalyse šio susirgimo paplitimas svyruoja nuo 0,0001% iki 55%. Himenolepidozė dažniau registruojama šilto ir sauso klimato šalyse ir šalyse, kuriose yra blogos sanitarinės gyvenimo sąlygos. Tyrimas rodo, kad socialiniai-ekonominiai veiksniai ir nepakankamas tėvų švietimas daro didelę įtaką paplitimo rodikliams.

Daug mažiau yra paplitusi žiurkinio kaspinuočio sukelta infekcija. Pavieniai atvejai užregistruoti Ispanijoje, Rusijoje, Rytų Europos šalyse.

Lietuvoje registruojami pavieniai ligoniai, sergantys mažojo kaspinuočio sukelta himenolepidoze.

Ligos požymiai

Jeigu į organizmą patenka mažai kaspinuočio kiaušinėlių, liga praeina be simptomų. Esant dideliam kaspinuočių skaičiui, ypač išsivysčius auto invazijai, kaspinuočiai savo kabliukais ir siurbtukais žaloja žarnos gleivinę bei savo medžiagų apykaitos produktais užnuodija žmogaus organizmą. Tuomet vystosi liga, pasireiškianti virškinimo ir nervų sistemos pažeidimo reiškiniais. Ligoniai skundžiasi staiga atsirandančiais pilvo skausmais, sumažėjusiu apetitu, seilėtekiu, pykinimu, vėmimu, viduriavimu su gleivių ar kraujo priemaišomis išmatose. Esant nervų sistemos pažeidimo reiškiniams, atsiranda galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, dirglumas, sutrinka miegas, sumažėja darbingumas, gali atsirasti epilepsijos priepuoliai. Esant gausiai ir užsitęsusiai invazijai, gali vystytis anemija (mažakraujystė), disbakteriozė (žarnyno mikrofloros sudėties ir savybių pasikeitimas), hipovitaminozė B12, C, PP.

Ligos nustatymas

Įvertinus ligos simptomus ir įtarus šią ligą, atliekamas ligonio išmatų mikroskopinis tyrimas ieškant kaspinuočio kiaušinėlių. Reikia žinoti, kad sergant himenolepidoze kiaušinėliai iš žmogaus organizmo išsiskiria periodiškai, todėl vienkartinis išmatų tyrimas teigiamą rezultatą duoda tik 40 -50 proc. atvejų. Norint atmesti diagnozę, ligonio išmatas reikėtų tirti 3 kartus su 5-7 dienų intervalais. Nuo kiaušinėlio patekimo į žarnyną iki suaugusio kaspinuočio bei kiaušinėlių išsiskyrimo su išmatomis praeina nuo 20 iki 30 dienų.

Ligonio gydymas

Parvirtinus diagnozę, gydytojas skiria specifinį gydymą. Kartais antihelmintiniai preparatai nesunaikina kaspinuočio lervučių, esančių tarp žarnos gleivinės gaurelių. Lervutės po kurio laiko išeina į žarnos spindį ir tampa suaugusiais kaspinuočiais. Todėl po gydymo ligoniai mediciniškai stebimi 6 mėnesius. Jiems kiekvieną mėnesį atliekami išmatų tyrimai. Jeigu jie 4-6 mėnesius iš eilės yra neigiami, ligoniai laikomi pasveikę ir jų medicininis stebėjimas nutraukiamas. Jeigu tyrimų rezultatai teigiami, skiriamas antras gydymo kursas, o medicininis stebėjimas pratęsiamas iki 12 mėnesių (kiekvieną mėnesį atliekami išmatų kontroliniai tyrimai).

Profilaktika

Kuo anksčiau išaiškinti ligonius ir juos gydyti;
Neteršti aplinkos žmonių išmatomis;
Ugdyti vaikų higieninius įgūdžius, pratinti juos prie dažno rankų plovimo;
Dažnai skalbti rūbus bei patalynės baltinius;
Patalpose ir maisto sandėliuose naikinti graužikus ir saugoti nuo jų maisto produktus;
Nevartoti maistui miltų, užterštų vabzdžiais ar jų lervomis;
Neragauti žalių miltinių patiekalų.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė