ŪMINIS GASTRITAS

Etiologija. Ūminio gastrito priežastys būna egzogeninės (nekokybiškas maistas, medikamentai, įvairios toksinės medžiagos ir kt.) ir endogeninės (medžiagų apykaitos ligos ir kt.). Juo dažniau serga alergiški vaikai. Infekcinės ligos vaikams dažnai prasideda simptomais, būdingais ūminiam gastritui.

Pediatrinėje klinikoje paprastai vartojama S. Ryso (1965) ūminio gastrito klasifikacija, pagal kurią yra infekcinis, alimentinis, korozinis ir flegmoninis gastritas.

Patogenezė. Patekusios į skrandį, įvairios toksinės medžiagos pažeidžia jo gleivinę. Dėl to padidėja ląstelių membranų laidumas, pro jas išsiskiria histaminas, serotoninas ir kiti mediatoriai, kurie išplečia kapiliarus, sukelia uždegiminę skrandžio gleivinės reakciją, hiperemiją, gleivinės infiltraciją neutrofilais. Išsiskiria daug gleivių. Toksinėms medžiagoms skverbiantis gilyn į pogleivį, dirginami receptoriai. Atsiranda lygiųjų raumenų spazmai, skausmai, dispepsiniai požymiai.

Klinika. Ūminio gastrito klinika priklauso nuo ligos formos sunkumo. Vaikams būna šleikštulys, skauda pilvą. Dėl dažno ir gausaus vėmimo gali sutrikti elektrolitų balansas. Pablogėja odos elastingumas. Atsiranda eksikozė. Sutrinka pulsas ir kvėpavimas. Pakyla kūno temperatūra.

Diagnozė ir diferencinė diagnostika. Įtarus apsinuodijimą maistu arba kitomis toksinėmis medžiagomis, vėmalus būtinai reikia siųsti bakteriologiniam, toksikologiniam tyrimui.

Egzogeninės kilmės ūminis gastritas diferencijuojamas nuo endogeninės, ketoninės hipoglikemijos.

Ūminiam gastritui būdingus simptomus sukelia maisto ir medikamentų alergija. Diagnozuojant alergiją maistui ar medikamentams, svarbu surinkti alerginę anamnezę. Kai esti alergija, be vėmimo ir skausmų, odoje būna alerginis išbėrimas, kraujyje – eozinofilija, stiprūs galvos skausmai, ūminį gastritą reikia diferencijuoti nuo lėtinio gastrito, gastroduodenito, opaligės, tulžies latakų, kasos ir plonosios ar storosios žarnos ligų.

Gydymas. Pirmiausia vaikui išplaunamas skrandis šiltu 0,5% sodos ar fiziologiniu tirpalu. Atsižvelgiant į ligos sunkumą, skiriamas 1-5 dienų lovos režimas. Dažnai vemiantis vaikas hospitalizuojamas, jam lašinami tam tikri tirpalai (žr. Infuzinė terapija). Skiriama 8-12 vai. gerti arbatos, į kurią pridedama askorbino ar citrinos rūgšties, 5% gliukozės, fiziologinio ar Ringerio tirpalų. Praėjus 8-12 vai., kūdikiai dozuotai maitinami motinos pienu ar rūgščiais adaptuotais mišiniais. Vyresniems vaikams po 12-24 vai. duodama pertrintų daržovių sriubos, neriebios vištienos ar jautienos sultinio su džiūvėsėliais, bulvių tyrės, skystos košės be pieno, kisieliaus, arbatos. Trečią ketvirtą dieną galima duoti garuose troškintų mėsos kukulių, pudingo, virtos žuvies, o ketvirtą penktą dieną – pieniškos sriubos, virtos vištienos, tirštesnės košės su pienu, vaisių sulčių. Maistas įvairinamas laipsniškai. Paskui dvi savaites skiriama 1 dieta. Gydant alerginį gastritą, stengiamasi, kad į organizmą nepatektų alergenų. Skausmui malšinti skiriamos šiluminės procedūros skrandžio srityje ir antispazminiai preparatai (papaverinas, nošpa). Galima duoti almagelio po arbatinį šaukštelį 3-4 kartus per dieną.