Gamta yra ta natūrali aplinka, be kurios žmogus negali gyventi. Gamta mums suteikia ne tik fizinių jėgų, bet ir dvasinių — džiaugsmo, geros nuotaikos ir energijos. Tačiau gamtoje, be teigiamų faktorių, slypi daug pavojų žmogaus sveikatai. Žmogus gali susirgti infekcine liga visiškai nebendravęs su ligoniu, o tik pabuvojęs gamtoje. Pagrindinės šių ligų pernešėjos — erkės yra plačiai pasaulyje paplitę kraujasiurbiai nariuotakojai.
Jų sugebėjimus prisitaikyti prie aplinkos ir maitintis įvairių laukinių ir naminių gyvūnų bei žmonių krauju sudaro palankias sąlygas įvairiems mikroorganizmams plisti gamtoje. Siurbdamos kraują, erkės perneša mikroorganizmus, sukeliančius sunkias žmonių ligas: erkinį encefalitą, Laimo ligą, erlichijozę, babezijozę, tuliaremiją, įvairias karštliges.
Pasaulyje yra apie 350 įvairių erkių rūšių, tačiau ne visos jos perduoda ligų sukėlėjus. Europoje yra 8 rūšys, galinčios perduoti erkinio encefalito virusą ir Laimo ligos sukėlėją — spirochetas. Pagrindiniai šių ligų platintojai — europinės arba šuninės erkės (Ixodes ricinus), aptinkamos visoje Europoje ir Lietuvoje ir taigos erkės (Ixodes persulcatus), paplitusios Rusijoje, Latvijoje ir Estijoje. Pastaraisiais metais erkių Lietuvoje pagausėjo ir jų arealas išplito: jei anksčiau jų buvo tik miškuose, tai dabar vis dažniau aptinkamos parkų, kolektyvinių sodų, sveikatingumo įstaigų, įsikūrusių miškingose vietose, teritorijose.
Erkės mėgsta drėgnas vietas ir prieblandą, tankias krūmais apaugusias vietoves, aukštą žolę, todėl dažniausiai aptinkamos tankiame lapuočių miško jaunuolyne. Erkės aukos paprastai tyko ant žolės stiebelio apie 10 cm aukščiau žemės paviršiaus, lūkuriuodamos, kol pro šalį praeis gyvūnas ar žmogus. Jos nepakyla nuo žemės paviršiaus aukščiau nei 1,5 m., jos niekada ant aukos nenukrenta nuo medžių viršūnės. Nors erkės yra aklos, tačiau ant kūno išsidėsčiusių jutimo receptorių dėka pajunta artėjančią auką, reaguodamos į iškvepiamo oro anglies dvideginį, šilumą, oro ir žolės judėjimą. Erkė greitai atpažįsta įvairių gyvulių kvapus.
Erkė gyvena tik 2-3 metus. Erkės vystymosi etapai yra šie: kiaušinis, lerva, nimfa ir suaugusi erkė. Vystymuisi būtinas kraujo siurbimas, ko dėka ji išauga nuo milimetro dešimtųjų dalių iki 3-4 mm. Kraujo siurbimas trunka iki 4-5 dienų. Žiemą erkės miega ir ištveria minusinę temperatūrą iki 10-15°C. Prieš pradėdama siurbti kraują, erkė suvilgo aukos žaizdą savo seilėmis, kuriose yra nuskausminančių ir kraujo krešėjimą stabdančių medžiagų. Todėl žmogus iškart nepastebi erkės įkandimo, nes jis neskausmingas. Be to, lervos ar nimfos vystymosi stadijoje įsisiurbusią erkę sunku aptikti dėl labai mažo jos dydžio. Erkių aktyvumo sezonas trunka nuo balandžio iki spalio mėnesio, bet, esant švelniai žiemai, gali pailgėti. Maitindamasi infekuota erkė gali perduoti ligos sukėlėjus.
Erkinio encefalito virusas randamas erkės seilių liaukose, todėl jau įsisiurbimo metu gali užkrėsti žmogų. Atlikti tyrimai rodo, kad tik 0,1-5% Ixodes ricinus erkių Europoje yra užsikrėtę erkinio encefalito virusu. Erkinio encefalito virusu užsikrėtusių erkių yra visuose Lietuvos rajonuose, bet daugiausia — vidurio Lietuvoje. Žymiai rečiau užsikrečiama vartojant nevirintą ar nepasterizuotą ožkų ar karvių pieną arba jo produktus.
Erkinis encefalitas- tai sunki gamtinė židininė virusinė liga, kurios metu vyksta galvos ir nugaros smegenų ir jų dangalų uždegimas, dėl kurio ilgam sutrinka žmogaus darbingumas, nereti (apie 30-40% atvejų) sunkūs liekamieji reiškiniai ir neįgalumas.
Pirmą kartą erkių encefalitą išsamiai aprašė H.Schneider 1927 metais Austrijoje, o šios ligos sukėlėjas — erkinio encefalito virusas išskirtas 1937 m. buvusioje Tarybų Sąjungoje. Vėliau erkinį encefalitą tyrinėjo įvairūs mokslininkai Rusijoje, Čekijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kt., todėl medicinos literatūroje randama skirtingus šios ligos pavadinimus: taigos encefalitas, rusiškasis pavasario-vasaros encefalitas, dvifazė pieno karštligė, Tolimųjų Rytų encefalitas ir kt.
Lietuvoje pirmasis erkinio encefalito atvejis kliniškai nustatytas 1953 m., o pats virusas pirmą kartą iš erkių išskirtas 1969 metais (L.Motiejūnas). Daugelį metų Lietuvoje erkiniu encefalitu susirgdavo pavieniai žmonės. Sergamumas padidėjo 1975-1977 metais, kai per metus buvo užregistruojama 50-70 ligos atvejų. Ypač erkinio encefalito atvejų padaugėjo pastarąjį dešimtmetį. 1993 metais Lietuvoje buvo užregistruoti 198 erkinio encefalito atvejai, 1995 metais — 427, 1997 metais — 645, 1998 metais — 548 atvejai, 2000 metais — 420 atvejų, 2001 m. — 298, 2002 m. — 168. 2003 m. — 65 ir 2004 m. — 425, 2009 m. – 605 atvejai. Didžiausias sergamumas erkiniu encefalitu registruojamas Šiaulių, Panevėžio ir Radviliškio rajonuose, šiek tiek mažesnis — Akmenės, Jonavos, Joniškio, Kėdainių, Kupiškio, Kauno, Kelmės, Marijampolės, Pakruojo, Pasvalio, Raseinių, Rokiškio, Ukmergės rajonuose, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių miestuose. Pastaraisiais metais padidėjo sergamumas erkių platinamomis ligomis ir kaimyninėse šalyse.
Iš Baltijos šalių didžiausias sergamumas erkiniu encefalitu buvo užregistruotas Latvijoje 1994-1995 metais, kai dėl erkių įkandimų susirgo daugiau nei 1300 žmonių, 19 mirė. Manoma, kad sergamumo erkiniu encefalitu ir Laimo liga padidėjimas gali būti susijęs su daugeliu faktorių: pasikeitusiomis klimato sąlygomis, kurios yra labai palankios erkėms ir smulkiesiems graužikams plisti (šiltos žiemos, drėgnos vasaros), padidėjusiu erkių agresyvumu, tobulesne šių ligų diagnostika.
Daugiausia serga vyresnio amžiaus žmonės (40-60 metų). Vaikai iki 7 metų erkiniu encefalitu neserga. Didžiausias sergamumas erkiniu encefalitu yra rugpjūčio-spalio mėnesiais.
Praėjus 7-14 dienų po infekuotos erkės įkandimo gali atsirasti į gripą panašūs ligos simptomai: karščiavimas, galvos skausmas, silpnumas, raumenų skausmas, šleikštulys, vėmimas. Tai trunka 3-5 dienas. Vėliau seka „tariamo pasveikimo” periodas be nusiskundimų, kuris trunka 5-7 dienas. Tačiau 20-30 proc. užkrėstų asmenų, praėjus 2-4 savaitėms nuo užsikrėtimo, išsivysto antroji ligos stadija: vėl karščiavimas, aukšta temperatūra (iki 39-40°C), stiprus galvos skausmas, vėmimas, galvos svaigimas. Šios stadijos metu virusas patenka į smegenų dangalus, sukeldamas meningitą, kartais pasiekia ir galvos smegenis (encefalitas), nugaros smegenis (mielitas).
Meningitas diagnozuojamas 43-55% ligonių, meningoencefalitas — 40-50%, o meningoencefalomielitas arba radikulitas — 10-15%. Ypač pavojingas sveikatai nugaros smegenų pažeidimas (mielitas), kai jau antrą-trečią karščiavimo dieną galimi kaklo ir pečių lanko raumenų vangūs paralyžiai. Ligonis negali pakelti rankos, nenulaiko galvos, ji svyra į priekį ar į užpakalį. Dėl šios ligos Europoje miršta 1-4% susirgusiųjų, o 26-40% susirgusiųjų stebimi ilgalaikiai liekamieji reiškiniai: galvos skausmas, atminties bei klausos pablogėjimas, raumenų silpnumas ir paralyžius, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimai ir kt. Net 20% raumenų paralyžių, atsiradusių ūminėje ligos stadijoje, išlieka visam gyvenimui. Žymūs liekamieji reiškiniai, pabloginantys gyvenimo kokybę, stebimi 30% persirgusiųjų. Vaikai perserga lengvai, jiems ilgalaikiai liekamieji reiškiniai labai reti.
Kaip apsisaugoti nuo erkinio encefalito? Žmogus erkės įkandimo pajusti negali, todėl sunku jo išvengti. Efektyvaus erkinio encefalito gydymo taip pat nėra, nes dar nesukurti reikiami vaistai, naikinantys erkinio encefalito virusą. Vienintelė efektyvi apsisaugojimo nuo šios sunkios ligos priemonė yra skiepai. Vakcina sudaryta iš „negyvų” viruso komponentų (antigenų), pasižyminčių imunogeniniu aktyvumu ir stimuliuojančiu žmogaus organizmo apsauginių antikūnų gamybą. Vakcina yra saugi ir gerai toleruojama.
Skiepijama trimis vakcinos dozėmis. Antroji dozė suleidžiama praėjus 1-3 mėnesiams nuo pirmo skiepijimo. Trečioji dozė suleidžiama praėjus 9-12 mėnesių po antrosios dozės. Po 3 vakcinos dozių patikimas imunitetas susidaro 98% paskiepytų asmenų. Paskui būtina revakcinacija sustiprinančia vakcinos doze — pirma injekcija po trijų metų, vėliau — kas penkeri metai, tačiau asmenims per 60 metų revakcinacija rekomenduotina kas treji metai. Geriausia pirmą ir antrą vakcinos dozę suleisti žiemą, kad didžiausias apsauginių antikūnų titras susidarytų pavasarį, kai erkės suaktyvėja. Pagreitinta vakcinavimo schema taikoma prieš pat ar jau prasidėjus erkių aktyvumo sezonui. Jei erkė įkando po skiepijimo nepraėjus dviem savaitėms, apsauga nuo erkinio encefalito neužtikrinama.
Vaikai erkiniu encefalitu gali sirgti nuo 3 mėnesių amžiaus, tačiau iki 7 m. jie dažniausiai perserga taip vadinama „vasaros gripo” forma, kai pasireiškia karščiavimas, galvos skausmai, tačiau nėra encefalito (galvos smegenų uždegimo požymių) ir tik labai retais atvejais galimi meningito (galvos smegenų dangalų uždegimo) požymiai. Vaikus galima skiepyti nuo 1 m. amžiaus viena iš šiuo metu esančių vaikiškų erkinio encefalito vakcinų TicoVac Junior arba Encepur C. Imunitetui susidaryti reikės 3 dozių. Pirmoji revakcinacija po 3 metų, vėlesnės revakcinacijos kas 5 metus.
Nuo erkinio encefalito reikėtų pasiskiepyti visiems, nes Lietuva priklauso padidinto pavojaus susirgti teritorijai. Didesnės rizikos grupėms priklauso miškų darbininkai, parkų priežiūros darbuotojai, taip pat pensininkai ir bedarbiai — miško ir lauko gėrybių rinkėjai. Gyventojų skiepijimas nėra finansuojamas valstybės. Gyventojai turėtų skiepytis savo arba darbdavių lėšomis, ieškoti rėmėjų, nes erkinio encefalito gydymas, reabilitacija po gydymo kainuoja keliasdešimt kartų brangiau nei skiepai. 2004 metais nuo erkinio encefalito šalyje pasiskiepijo daugiau nei 40 000 žmonių. Specialistai rekomenduoja naudoti ENCEPUR® arba TicoVac vakciną, gaminamą firmos Baxter.
Siekiant apsisaugoti nuo erkių, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais ilgomis rankovėmis su užsegamais rankogaliais, ilgomis kelnėmis, kelnių klešnių apačia turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Galvą reikėtų apsirišti skarele arba užsidėti kepurę. Taip apsirengus, erkei bus sunkiau patekti prie žmogaus kūno, be to, ant šviesaus rūbo ją lengviau pastebėti. Maždaug kas dvi valandas reikėtų apžiūrėti savo drabužius ir nurinkti erkes. Išėjus iš miško visų pirma būtina apžiūrėti kojas. Kol erkė suranda, kur jai įsisiurbti, praeina valanda, todėl grįžus namo reikia atidžiai apžiūrėti savo kūną, išsišukuoti plaukus.
Erkės mėgsta įsisiurbti į kaklą, pakinklius, į kirkšnį, paausius. Radus įsisiurbusią erkę, ją būtina kuo greičiausiai pašalinti pirštais arba pincetu. Atsargiai pincetu suimti erkę kuo arčiau odos ir ištraukti staigiu truktelėjimu nesukinėjant pinceto į šonus. Pirštais erkę traukti reikia suėmus nykščiu ir smiliumi kuo arčiau odos statmenai kūno paviršiui. Įsisiurbimo vietą patepti jodo tirpalu arba išplauti vandeniu su muilu. Jei traukiant erkės straubliukas ar net galvutė liko odoje, būtina kreiptis į medicinos įstaigą.
