Nevaikiški vaikų žaidimų siužetai
Pasak psichologų, pagrindinės mūsų nuostatos ir požiūris į save bei aplinką, kitaip tariant – mūsų gyvenimo scenarijus, susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje. Tereikia kiek atidžiau stebėti, kaip žaidžia vaikai. Su lėlėmis bei mašinėlėmis jie išbando praktiškai viską – gimimą ir mirtį, meilę ir šeimą, daugybę profesijų. Septynerių-aštuonerių metų vaikas – jau beveik susifomavusi asmenybė, kuri iš esmės nebesikeis visą gyvenimą. Nors ir sunkoka patikėti, tokio amžiaus vaikas, dar nemokantis netgi abstrakčiai mąstyti, jau turi gyvenimo modelį. Vaikiški žaidimai slepia daugybę mūsų sėkmės ir nesėkmės priežasčių. Mat tai, kas suaugusiajam yra žaidimas, vaikui – gyvenimas. Štai kodėl vaikai taip gerai atsimena visas nuoskaudas ir džiaugsmus, – jie į viską reaguoja rimtai, netaupo savęs, neatideda savo jausmų ateičiai. Jei vaikui skauda, jam griūva visas pasaulis, jei jis džiaugiasi, jo džiaugsmas neturi ribų…
Po truputį, padedant suaugusiesiems, vaiko pasaulis įgauna konkrečias ribas, kurios apibrėžia, kas galima, o kas ne, kas įmanoma, o kas ne. Ne veltui sakoma, kad vaikas – tarsi tuščias popieriaus lapas, kuriame gali tilpti bet kas – vienas gyvenimo modelis, antras, trečias… Norisi viską išbandyti savo kailiu, pražaisti, išjausti. Tai juk taip paprasta: šiandien aš – rašytojas, o rytoj – policininkas, šiandien – balerina, rytoj – mokytoja…
Laikui bėgant, begalės pasirinkimų iliuzija blėsta, o galimų sprendimų ratas siaurėja. Baigęs vidurinę mokyklą, jau ne kiekvienas moksleivis geba rinktis tai, kas šauna į galvą – jis jau išmokytas skrupulingai įvertinti savo galimybes bei pasirinkimų tikslingumą. Kiekvienas naujas pasirinkimas dar labiau siaurina galimų gyvenimo kelių įvairovę. Pakeisti šią tiesioginę praeities ir ateities priklausomybę gana sudėtinga, kartais belieka tik graužtis nagus…
Teatleidžia tradicinė pedagogika…
Apie tai, ką reikia daryti, kad gyvenimas susiklostytų sėkmingai, kaip jį pakeisti norima linkme, prirašyta daugybė knygų: su kokiais žmonėmis bendrauti, ką kalbėti ir ko nekalbėti, kaip gestikuliuoti, kaip rengtis, kaip mąstyti, netgi kaip jausti… Konstruktyvaus mąstymo specialistai, antrindami liaudies išminčiai, teigia, kad žmogus – savo likimo kalvis. Svarbiausia patikėti savo minčių ir jausmų galia. Tik nuo paties žmogaus priklauso, ką jis pasirinks: abejones, baimę ar viltį ir pasitikėjimą. Žmogus yra toks, kokiu pats save laiko. Taigi jei manysime, kad mus kamuoja nepritekliai, taip ir gyvensime paskendę juose. O jei bent keliolika minučių per dieną įsivaizduosime save sveiką, laimingą ir linksmą, išsigydysime nuo daugybės fizinių ir dvasinių negalavimų. Iš tiesų išsigydysime – tereikia šiek tiek noro ir ryžto.
Tačiau ta pati liaudies išmintis byloja ir ką kita: „Gyvenimas tave pamokys, gyvenimas tave aplaužys…” Galima perskaityti daugybę knygų, žinoti aibę teorijų, nešykštėti kitiems protingiausių patarimų, tačiau taip ir nepažinti savo gyvenimo esmės. Galima susikurti puikiausią planą, kaip pasiekti karjeros aukštumas, tačiau kiekvieną kartą, priartėjus sėkmei, taip ir nežengti lemiamo žingsnio. Galima trokšti šeimyninės laimės, tačiau nuolat ją ardyti. Tas, kuriam vaikystėje trūko meilės, ieškos ir bijos jos. Tas, kurio atmintin įstrigo akimirka, kai jis jautėsi nereikalingas, suaugęs greičiausiai taip ir nesugebės patikėti gera žmonių valia. Štai kokios tos vaikiškos nuoskaudos.
Ir pastebėta, – teatleidžia tradicinė pedagogika, – kad dauguma pasaulinio lygio vadovų, turtingiausių pasaulio žmonių, kurie visko pasiekė patys, vaikystėje buvo labai lepinami…
Būkime kaip vaikai, tačiau nebūkime vaikais
Taigi žmogus – sudėtinga prieštaringiausių jausmų ir minčių visuma, kuriai išjudinti nepakanka vieno mygtuko spustelėjimo: „Aš noriu”. Jei žmogaus pasąmonėje glūdi aukos scenarijus, kad ir kaip jis stengsis, matys gyvenime tik tas išeitis, kurios atitiks šį scenarijų. Nepadės jam nei pastangos mėgdžioti tuos, kuriems sekasi, nei pašalinių stebėtojų patarimai. Mat, norint ką nors pakeisti, pirmiausia reikia pažinti. Tik dar kartą sąmoningai išgyvenę savo praeitį, galime atsisakyti visų tų spąstų, kuriuos ji mums paspendė. Ne veltui senovės išminčiai sako: „Būkime kaip vaikai, tačiau nebūkime vaikais”. Perfrazuojant – jauskime ir tikėkime savo galimybėmis kaip vaikai – nevaržomi išankstinių nuostatų – ir tuo pat metu pasinaudokime visais įgūdžiais, kurių įgijome per gyvenimą.
Kiekviename mūsų gyvena vis dar svajojantis vaikas, statantis iš praeities savo smėlio pilis. Leiskime jam būti ir tikėti savo pasakomis. Ir gal pasirodys, kad meilės gyvenime buvo ne tiek ir mažai, kaip nori prisiminti mūsų sąmonė, o gyvenimas, susiklostęs ne taip, kaip tikėtasi, yra ne toks jau ir blogas. Tuomet mūsų gyvenimo knygoje būtinai atsiras dar vienas papildomas tuščias puslapis…
