„Po ilgos depresijos ir savidestrukcijos metų supratau, kad turiu save patikrinti, ką dar sugebu. Kuo toliau ėjau, tuo vertingesnis darėsi įveiktas kelias“, – sako režisierius Jokūbas Vilius Tūras, įveikęs 4500 kilometrų piligriminę kelionę ir sukūręs dokumentinį filmą „Sapnuoju, kad einu“.
Režisierius pasakoja taip pavadinęs filmą, nes nuo begalinio ėjimo realybė ėmė lietis su sapnais: „Sapnuodavau, kad einu, ir kartais mano sapne ėjimas atrodydavo realesnis negu realybė kitą dieną pradėjus eiti. Kita vertus, tam tikroje vietoje kažkurią dieną būdavo taip gražu, kad pagalvodavau, jog esu sapne. Būtent tos stebuklingos akimirkos stipriai motyvuodavo eiti į priekį, suteikdavo tokią „injekciją“.
Kodėl ryžosi trečiam piligriminiam žygiui, kodėl šįkart pasiėmė su savimi kamerą ir kas tilpo į filmą, su J. V. Tūru kalbėjosi žurnalistė Raminta Jonykaitė.
Šv. Jokūbo kelias tęsėsi 4,5 tūkst. km ir yra beveik penkis kartus ilgesnis negu tradicinis piligrimo kelias. Nuo Vilniaus iki Ispanijos keliavote pusę metų. Kas atvedė iki to kelio, juo labiau kad tai jau trečias jūsų žygis?
Į pirmą žygį išėjau norėdamas patikrinti savo fizinę būklę ir sužinoti, ką galiu, po daugiau negu 14 metų lėto savęs naikinimo periodo, kuris tris kartus buvo kone lemtingas – vos nenumiriau nuo alkoholio. Taigi 2004 m. stebuklingai nustojau gerti – suvokiau, kad jei toliau gersiu, tikrai mirsiu. Po trejų metų man reikėjo kažkokiu būdu save iš naujo, iš atskirų detalių susirinkti, ir pasirodė, kad nieko geriau už šitą kelią negali būti.
800 km nuėjau nuo Prancūzijos sienos iki Santjago ir paskui dar 100 km – iki Atlanto vandenyno. Po šitos pirmos kelionės tikrai nesitikėjau, kad vėl eisiu. Tačiau mane susirado mergina, kažkokiu būdu sužinojusi, kad ėjau tuo keliu. Ji parašė, ar sutikčiau ateinančiais metais būti jos vedliu, palydėti 400 km. Mes susitikome ir sutarėme eiti kartu. Supratau, jeigu mums pasiseks kelią įveikti, ji gali tapti mano žmona. Mes tuos kilometrus įveikėme.
Į trečią kelionę mane išlydėjo daug visokių veiksnių. Iš esmės tai buvo dešimtieji šventieji metai, kai Jokūbinės liepos 25 d. išeina sekmadienį. Ateinantys tokie metai bus 2021-ieji. Pagalvojau, kad iki 2021 m. galiu nutukti ir tokios kelionės neištversiu. Be to, išėjau, nes man vis dėlto neužteko pirmų dviejų kelionių – tada buvau labiau susitelkęs į savo psichofiziką, o ne į dvasinius dalykus.
Ir jūsų vardas nulėmė kelionę?
Žinoma, vardas teikė gana didelį pasitikėjimą savimi, žinojimą, kad eini ten, kur jis veda.
Trečias kartas įdomus ir tuo, kad dabar matome filmą. Kodėl ryžotės pasiimti kamerą?
Kad šita kelionė man reikalinga, susivokiau iki jos likus gal pusmečiui. Pradėjau skaičiuoti atstumus, dienas, pagalvojau apie laiko atsargas, jei susirgčiau, nes turėjau liepos 25 d. suspėti į Santjagą. Kameros mano planuose nebuvo dėl paprasčiausios logikos – dėl svorio.
Į pirmas dvi keliones ėmiau „muilinę“, bet medžiagos dėl kokybės jokiu būdu nebuvo galima vėliau panaudoti. Taigi, kai paskelbiau naujieną prof. Alfonsui Motuzui, jis, sužinojęs, kad esu režisierius, tiesiog liepė tai užfiksuoti, nesvarbu, kokiu pavidalu. Tada supratau, kad turiu kažkaip suktis, ir mes pradėjome tartis, kokia kamera, nepamirštant kainos ir svorio, būtų tinkamiausia, kad ją galima būtų neštis.
Parašiau paraišką Kultūros rėmimo fondui ir išėjau nežinodamas, ar gausiu finansinę paramą. Jau galvojau, kad teks sugrįžti namo, bet, kai įpusėjau Prancūziją, kai liko mažiau nei trečdalis kelio ir visiškai nebeturėjau pinigų, jie patikėjo, kad turbūt pasieksiu savo tikslą, ir pervedė. Tada jau neturėjau ką valgyti, o ir susirašinėjimas su žmona daug kainavo.
Žmona tiesiog padėdavo orientuotis?
Aš pasiklysdavau, nes neturėjau GPS, o per pūgas nueiti pusę kilometro ne į tą pusę gali būti labai rizikinga. Ji sakydavo – 50 m į priekį, per tiltelį, tada kairėn, tada ten ir t. t.
Ar, nusprendęs neštis kamerą, turėjote kažkokį vaizdinį, kaip pateikti šią istoriją?
Labai sunku atsakyti į klausimą, kas mane išginė į šitą kelionę. Mane išginė nerimas dėl to, kas vyksta Europoje. Nenoriu susireikšminti, bet iš tiesų norėjau pasižiūrėti, kuo tiki žmonės. Dėl to mano maršrute atsirado Čekija ir Šveicarija. Norėjau pamatyti Alpes ir šiaip pabendrauti su šveicarais bei Šveicarijos lietuviais. Buvo įdomu pasikalbėti, kaip jie ten gyvena. Padariau per 70 interviu. Taigi mano kelionė buvo kartu tiriamoji kelionė, kalbėjausi su žmonėmis, sutiktais kelyje. Visomis kalbomis buvau susirašęs klausimyną. Jis kelionės metu šiek tiek keitėsi, bet dažniausiai klausdavau, kokios šiandien yra žmogiškos vertybės.
Kaip žmonės reaguodavo į šį klausimą?
Dažnai kompleksuodavo ir atsakydavo banaliai – meilė, šeima ar dar kas nors. Tada pradėdavau jiems sakyti tarsi tokius mįslių įminimus. Tačiau nė vienas iš tų interviu į filmą nepateko dėl paprastos priežasties – tiesiog nepaėmiau nė vieno šnekinto žmogaus raštiško sutikimo.
Tai techninis, biurokratinis argumentas?
Prodiuserė nenorėjo rizikuoti ir, neturint raštiško sutikimo, filme naudoti žmonių mintis. Kai filmuodavau, man tikrai nebuvo galvoje prašyti pasirašyti kažkokį dokumentą, nors žinojau, kad galbūt reikia. Viskas vykdavo labai greitai, spontaniškai. Aš ateidavau pavargęs, visų pirma turėdavau įrodyti, kad esu padorus, patikimas, tikras piligrimas, o paskui prašyti, kad man ne tik lovą suteiktų, bet ir sutiktų pašnekėti prieš kamerą. Taigi filmas išėjo ne apie žmones, o apie mane, jame bandoma paaiškinti, kodėl aš einu šituo keliu.
Kokia būdavo reakcija žmonių, pas kuriuos eidavote?
Ta kamera nelabai ir gąsdindavo. Akivaizdžiai matydavau, kad kiti nelabai ir supranta, ar aš čia juos fotografuoju, kodėl laikau tą fotoaparatą, nors sakydavau, kad filmuoju. Taigi fotoaparatas neatrodė taip grėsmingai, kaip kokia senų laikų kamera.
Minėjote, kad ankstesnės kelionės padėjo suvokti, ką, kaip, kada filmuoti. Ką jums buvo svarbu užfiksuoti? Ar buvo atvejų, kai kamerą norėdavosi padėti į šoną?
Galima sukurti atskirą filmą apie tai, ką filmuoti tokiame kelyje. Pirmoje kelionėje, supratęs, kad tai man pačiam unikalūs kadrai, patyriau baimę, kad neužteks kasečių. Ką filmuoti? Ar čia yra tai, ką reikia užfiksuoti, ar tai nieko verta ir po kelių dienų ar pusės mėnesio bus kas nors daug svarbiau. Taigi iškart suprasti vertę to, ką matai, sudėtinga.
Pirmų kelionių metu supratau, kad reikia filmuoti tik tada, kai užeina noras, o ne tada, kai ką nors pamatai. Eini, eini ir nenori. Matai gražią bažnyčią, bet tingi traukti kamerą. O kai užsinori filmuoti, nufilmuoji kokį vabaliuką. Toks paprastas principas. Pvz., pamatai kokį šliužą, didelį kaip cigaras. Cigaro dydžio šliužai per pirmą kelionę mane pritrenkė.
Kai išėjau iš San Žan Pjė de Porto, buvo ankstyvas rytas (mane tiesiog privertė išeiti pusę penkių), dar tamsu, aš visas drebu kažkur Europos viduryje – Jėzau, kaip buvo baisu. Ėjau pro tokius vartus, apšviestus mažytėmis, kaip žvaigždės lemputėmis, kilau, kilau, kilau perėja Ronsevalio link, kuris „Rolando giesmėje“ aprašytas. Kai ryte, jau prašvitus perėjęs vartus, pamačiau tuos milžiniškus rudus šliužus, man jie atrodė kaip iš kokios pasakos.
Čia turbūt ir yra ta menininko akis, sugebėjimas pamatyti?
Kiekvienam tai labai asmeniška. Manau, tiems, kurie išeina į kelią dviese, geriau jau vieniems eiti antrą kartą. Patarčiau viską patirti, kad niekas netrukdytų, nešūkautų, nors labai norisi pasidalinti. Eini ir matai – toks grožis, bet nėra su kuo pasidalinti, nėra kam parodyti, nėra su kuo pasigrožėti. Eisi visiškai vienas ir kartais liūdna.
Su kokiais sunkumais dar teko susidurti?
Beprasmybės jausmas, abejonės, ką čia darau, kur einu, kodėl, aplankydavo kasdien. Žinoma, į šituos klausimus buvau labai išsamiai sau atsakęs prieš išeidamas. Būdamas Žirmūnuose, Vilniuje, visą kelią nuėjau mintyse. Išsamiai, detaliai, kiekvieną miestelį, visas įmanomas traumas, ligonines, pūgas, lietų, šalčius – viską sau susidėliojau. Tomis akimirkomis, kai aplankydavo beprasmybės jausmas, prisimindavau dažnai apimantį beprasmybės jausmą gyvenant mieste. Juos palygindavau ir tai man padėdavo judėti į priekį. Žinoma, aš melsdavausi. Laiko išprotėti buvo gana daug.
Žiūrint filmą atrodo, kad einant viltis didėja.
Kuo esi toliau, tuo sunkiau. Kuo daugiau nueini, su kiekviena diena nueitas kelias, nueitas kilometras kaip į taupyklę krinta ir kelionė darosi vis vertingesnė, ją nutraukti vis sunkiau. Kyla baimė dėl savo saugumo, nufilmuotos medžiagos, imi vis labiau galvoti, kaip čia dabar kojos nenusilaužti, kaip nueiti laiku. Likus maždaug 400 km, suvokiau, kad man pavyko. Tada apsiverkiau, ir ne vieną kartą, nes buvo ir liūdna, ir be galo džiugu.
Kodėl liūdna?
Liūdna, kad viskas baigsis, nes rutina einant labai skiriasi nuo rutinos Vilniuje. Viskas keičiasi, kiekvieną dieną matai tai, ko nesi matęs. Man juokais žmonės sakė, aš ir grįžti turiu pėsčiomis. Taip, aš iš tikrųjų, kaip ir buvau suplanavęs, turėjau grįžti pėsčiomis, nes dabar išeina, kad aš ten pasilikau. Sugrįžau lėktuvu – tai ten ir pasilikau.
Kaip keista, kai žygiuojama pusę metų, o parskrendama per kelias valandas.
Apie tai galvojau eidamas: galvojau, kad man bus labai baisu, ir buvo dar baisiau. Taip baisu, kaip fantastiniuose filmuose apie teleportaciją, kai žmonės iš vienos vietos staiga persikelia į kitą. Jausmas labai panašus. Dar keisčiau buvo po pusės metų atsisėsti į autobusą. Prisiminiau, kaip vaikystėje pirmą kartą mane senelis vežė savo „Moskvičiumi“. O čia lėktuvu grįžau tą pačią dieną – galima net išprotėti, mes taip save apvagiame. Pamačiau visą metų laikų kaitą: gilią žiemą, bundančią gamtą, visus paukščius, žydinčius sodus. Filme irgi to nėra, nes viskas netelpa.
Kiek medžiagos turėjote?
Per tokį ilgą laiką, taupiai filmuodamas, nufilmavau 100 valandų. Iš esmės medžiagos būtų serialui – kiekvienai šaliai galima būtų sukurti po atskirą filmuką.
Kaip, prisėdęs prie tos medžiagos, kūrėte filmą?
Filmas turi turėti dramaturgiją, intrigą, vesti žiūrovus. Buvo gana sunku surankioti kadrus ir išdėlioti tarsi karoliukus, nes labai gražių siužetinių kadrų buvo kiekvienoje šalyje. Reikėjo sudėlioti, kad iš pradžių būtų niūru, paskui – šviesyn, šviesyn, įdomyn, įdomyn. Reikėjo viską įvertinti ir spalvinti labai atsargiai.
Kita problema – kiek ir kur rodyti savo veidą. Viena vertus, labai lengva susimenkinti ir per mažai savęs „prilipdyti“, kita vertus, taip pat lengva susireikšminti. Aš nenorėjau susireikšminti – filmavau visus interviu ir tikrai nesitikėjau, kad filmas bus būtent apie mane. Tačiau natūraliai mes suvokėme, kad svarbiausia žiūrovams paaiškinti, kodėl aš einu.
Ar pavyko atsakyti į klausimą, kodėl ėjote?
Sakau, kad tai yra bandymas paaiškinti, kodėl Jokūbas Vilius Tūras išėjo į pusės metų kelionę, palikęs namie žmoną su dviejų mėnesių dukra. Štai toks intriguojantis pavadinimas.
Pavadinime „Sapnuoju, kad einu“ yra du vienas kitam prieštaraujantys veiksmažodžiai. Kaip ėjimas susijęs su sapnu?
Sugalvojau remdamasis pagrindiniu veiksmu, kuris truko ilgiau negu pusę metų, nors šitas veiksmas vyksta visą gyvenimą – kiekvieną dieną visą gyvenimą mes kažkur einame. Tik iš tikrųjų niekur mes neiname – galima sakyti ir taip.
Galima sakyti, kad nuo to ėjimo susiliejo realybė su sapnais. Sapnuodavau, kad einu, ir kartais mano sapne ėjimas atrodydavo realesnis negu realybė kitą dieną pradėjus eiti. Kita vertus, tam tikroje vietoje kažkurią dieną būdavo taip gražu, kad pagalvodavau, jog esu sapne. Būtent tos stebuklingos akimirkos stipriai motyvuodavo eiti į priekį, suteikdavo tokią „injekciją“.
Tada eidavau iki kitos vietos. Kartais laukdavau savaitę, bet vėl ateidavo tokios akimirkos, dažnai sunkiai nusakomas nušvitimas apimdavo gana niūriose vietose. Atrodo, einant vos ne pro kokią kanalizaciją nuotaika pasikeisdavo.
