Pandemija pasitraukė į antrąjį planą, tačiau jos padariniai žmonių psichinei sveikatai tebesitęsia, todėl atliekami tyrimai apie jų požymius ir įveikimo būdus. Apie tai kalbamės su Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos Vaikų ir paauglių psichiatrijos sektoriaus vadovu prof. Dariumi Leskausku.
Tarp labiausiai nukentėjusių – moterys ir vaikai
Vaikų ir paauglių psichiatrijos sektoriaus vadovas prof. Darius Leskauskas teigia, kad dėl COVID-19 ypač išaugo depresijos ir nerimo sutrikimų, kurių Lietuvoje ir kitose šalyse padidėjo net 25 proc. „Labiausiai šis padidėjimas liečia moteris, jaunus suaugusius ir paauglius“, – atkreipė dėmesį D.Leskauskas ir pabrėžė, kad dėl pandemijos tarp minėtų žmonių grupių padaugėjo ir valgymo sutrikimų – nervinės anoreksijos bei priepuolinio valgymo.
Neigiamą poveikį padarė socialiniai pokyčiai, ribojimai. Visiems buvo nelengva dėl patiriamo neužtikrintumo dėl ateities, pajamų, sunkumų dirbant nuotoliu. „Be abejonės, žmonės bijojo ir ligos – ypač pandemijos pradžioje, kai buvo akcentuojama, koks grėsmingas šis susirgimas. Pirmieji COVID-19 štamai buvo išties gyvybiškai pavojingi“, – kalbėjo profesorius.
Vaikai skaudžiai pajuto pandemijos pasekmes dėl socialinės izoliacijos, nuotolinis mokymas apribojo kontaktus su bendraamžiais. „Mokymo procesas pasikeitė, dirbant iš namų buvo sunkiau susikaupti, neliko užklasinių veiklų, pakito rutina, valgymo ir fizinio aktyvumo įpročiai. Manome, tai ir lėmė valgymo sutrikimų padaugėjimą“, – teigė Vaikų ir paauglių psichiatrijos sektoriaus vadovas.
„Verta paminėti, kad pandemijos pradžioje dalis sveikatos priežiūros paslaugų imtos teikti nuotoliu būdu, o kai kurių prieinamumas ženkliai sumažėjo, – pasakojo D.Leskauskas ir teigė, kad tai sukėlė rimtas pasekmes. – Sutrikimai, kurie galėjo būti anksčiau pastebėti mokykloj dirbančio psichologo ar socialinio pedagogo ir pradėti spręsti, užsitęsdavo.“ Dėl mažo pagalbos prieinamumo ambulatorinėje grandyje stacionaruose dirbantys psichiatrai turėjo didesnį pacientų skaičių ir sunkesnius atvejus.
Kiek laiko reikės atsigauti?
Profesorius atkreipė dėmesį, kad psichinių sutrikimų skaičių augino ir viruso neurotoksinis poveikis.
„Sutrikimus, kuriuos sukėlė viruso poveikis centrinei nervų sistemai, mokslininkai vis dar tiria ir apie pažeidimų pobūdį galutinio atsakymo nėra. Tiesa, jau žinoma, kad virusas sukelia užsitęsusį nuovargį, pažeidžia kognityvines funkcijas – sumažėja protinis aktyvumas, susilpnėja atmintis, dėmesio koncentracija. Pasitaiko ir sunkesnių galvos smegenų pažeidimo atvejų“, – kalbėjo D.Leskauskas.
Kada galima tikėtis pasveikti? Profesorius teigė, kad vidutiniškai šis terminas apibrėžiamas iki septynių savaičių, tačiau gydymo sudėtingumas bei trukmė priklauso nuo pažeidimo sunkumo. „Tyrimai rodo, kad sunkesniam ūmiam periodui gydymas trunka iki kelių savaičių, bet liekamieji reiškiniai, tokie kaip nuovargis, protinio darbingumo sumažėjimas, gali tęstis mėnesiais, priklausomai nuo ligos ir pažeidimo laipsnio, taigi gali reikėti ne tik aktyvaus gydymo, bet ir reabilitacijos“, – teigė pašnekovas.
Ar galima teigti, kad COVID-19 poveikis žmonių psichikai dabar jau ne toks stiprus? „Mano nuomone, žmonės dabar ramiau reaguoja į COVID-19. Tam įtakos turi ir tai, kad mokslininkai bei masinės informavimo priemonės teigia, jog omikron atmaina ne tokia gyvybiškai pavojinga, sukelia ne tokias sunkias komplikacijas. Žmonės pradėjo mažiau baimintis sirgti, tikisi lengviau persirgti. Kita priežastis, kodėl nuslopo nerimas dėl pandemijos – karas Ukrainoje, kuris nemaža dalimi atitraukia žmonių dėmesį“, – pastebėjo D.Leskauskas.
Tėvai nepastebėjo
„Kauno klinikose nuo pandemijos pradžios tebevyksta tyrimas, kuriuo stengiamasi suprasti ilgalaikius pažeidimus, kuriuos koronavirusas sukelia fizinei bei psichinei vaikų ir paauglių sveikatai. Į tarpdisciplininį tyrimą įsitraukę įvairių specialybių gydytojai, tarp jų ir vaikų psichiatrai. Tikimės sukaupti daugiau informacijos apie pažeidimų pobūdį, trukmę ir paruošti metodologiją bei gydymo rekomendacijas“, – darbą pristatė D.Leskauskas.
Tyrimo metu periodiškai vertinama, kaip keičiasi vaikų emocinė būklė, elgesys. „Galvojome, kad sunki bus tik pandemijos pradžia, o vėliau vaikai ir jų šeimos adaptuosis prie pokyčių, ilgalaikių pasekmių neliks. Bet pasikartojančios apklausos rodo, kad neigiamas poveikis išliko visą pandemijos laikotarpį. Vaikai patyrė sunkumų grįždami į įprastą gyvenimo ritmą, mokyklas“, – pasakojo D.Leskauskas.
Vaikai skundėsi karantino metu suprastėjusia nuotaika, nerimu, sunkumais susikaupti ir išlaikyti darbingumą mokantis nuotoliu. „Jaunesni vaikai, iki dvylikos metų, pastebėjo pablogėjusius santykius su bendraamžiais. Įdomu, kad kartojant tyrimą pernai rudenį, kai buvo atlaisvinti suvaržymai ir mokslas vyko gyvai, paaugliai akcentavo, kad tarpasmeniniai santykiai su bendraamžiais pagerėjo ir tai vertino kaip svarbų jiems pokytį“, – sakė pašnekovas.
Mokslininkas pabrėžė, kad ne visi tėvai laiku pastebėjo pablogėjusią vaikų emocinę būklę: „Tai rodo, kad net ir būnat daugiau laiko kartu, tėvai ne visada teisingai įvertina vaikų psichologinės savijautos pokyčius, o tai lemia pavėluotą pagalbos teikimą.“
Tėvams reikėtų labiau atkreipti dėmesį į pasikeitusią vaikų nuotaiką, padidėjusį nerimą, nepasitikėjimą savimi, uždarumą arba, priešingai, irzlumą, sunkiau valdomus pykčio protrūkius, destruktyvų elgesį. „Tai požymiai, kurių nereikėtų ignoruoti, bet paklausti vaikų, ar teisingai pastebėjo jų pasikeitusią nuotaiką, pasiūlyti pagalbą, pasikalbėti, nuraminti, o jei to negana – ieškoti specialisto pagalbos“, – patarė pašnekovas.
Kai kuriems išėjo į naudą?
Paklaustas, ar pandemija turėjo teigiamų pokyčių, D.Leskauskas teigė, kad kai kuriais atvejais vaikai ir tėvai pastebėjo pagerėjusius santykius šeimoje.
Tačiau jis įspėja, kad vaikams, patiriantiems mokykloje patyčias, nuotolinis mokymasis nėra išeitis, nors ir gali atrodyti patogiai. „Nuotolinis mokymas galbūt ir yra laikinas pasislėpimas nuo problemos, tačiau jos nesprendžia. Ir pačiam teko konsultuoti vaikus, paauglius, kurie dėl patiriamų patyčių turėjo socialinių fobijų, bijojo viešai kalbėti, būti dėmesio centre. Net ir mokantis nuotoliu tos baimės niekur nedingo: jie bijodavo įsijungti kamerą, nuogąstavo, kad ši neįsijungtų netikėtai ir bendraamžiai nesišaipytų. Taigi nuotolinis ugdymas įtampą gal ir mažino, bet problemų nesprendė“, – tvirtino D.Leskauskas.
Jis mano, kad nuotolinis mokymas, skiriamas ne tik pandemijos metu kaip kompleksinės pagalbos dalis vaikui, patiriančiam emocines problemas, yra gera trumpalaikė priemonė, bet ne sprendimas. „Problemą reikia spręsti sudarant saugią socialinę aplinką, ypač mokyklose, suteikiant psichologinę pagalbą, kad vaikas išmoktų nepasiduoti patyčioms, susidoroti su jų paliekamomis emocinėmis traumomis, sustiprintų pasitikėjimą savimi, užmegztų pasitenkinimą teikiančius sveikus socialinius ryšius“, – apibendrino D.Leskauskas.
