Aušros Vartų koplyčią apiplėšusios 29-erių narkomanės gyvenimas primena ne saldų Holivudo, o ispanų arba prancūzų siaubo filmą. Heroinas, kokainas, krekas, skyrybos, vagystės, vagystės, ŽIV, hepatitas C, vedybos, išprievartavimas, gimdymas, skyrybos – ir tai dar ne viskas…
Pabandė paskatinta draugų
„Mano gyvenimo istorija labai įdomi”, – pašnibždėjo narkomanų reabilitacijos centro bendruomenės „Nugalėtojų akademija” susirinkime greta manęs sėdėjusi 29-erių mažeikiškė Eglė (pavardė redakcijai žinoma).
Jei ne tamsūs ratilai po didelėmis akimis, išbalęs veidas ir pajuodę dantys, ji būtų labai patraukli moteris. Nuo mokyklos itin griežtai prieš narkotikus nusistačiusi Eglė jų pabandė sulaukusi 16-os.
„Kodėl? Esu smalsi ir baili, norėjau pademonstruoti drąsą prieš draugus”, – sako Eglė ir prisipažino, kad pirmą kartą uostydama heroiną virpėjo iš baimės.
Netrukus baimė išgaravo ir piktu narkotiku vadinamo heroino uostymas ir rūkymas tapo beveik kiekvieno savaitgalio tradicija.
Vogdavo iš vyro
„Susipažinau su kaifą (narkotikus – aut. pastaba) parduodančiu prekiautoju, pradėjau su juo dirbti. Įsiliepsnojo jausmai ir nuo 18 metų jau gyvenau su juo”, – buvo atvira mažeikiškė.
Arba aš, arba narkotikai – tokį ultimatumą mylimajai pareiškė narkotikų prekiautojas.
Eglė pasirinko meilę ir būdama 20-ies ištekėjo, tačiau heroinas pasišaipė iš jausmų: jauna moteris jį vogdavo iš savo vyro ir slapta uostydavo.
„Kartą nuolatiniams klientams, vienai porai, vežiau heroino, kurį jie leisdavosi, o aš su jais uostydavau. Jie ir pasiūlė su jais įsišauti (įsileisti – aut. past.), – moteris puikiai iki šiol prisimena dar vieną žingsnį į tamsų liūną. – Po pusmečio su vienu žmogumi pabėgau į Vokietiją. Daug vogėme ir daug kaifavome.”
Pateko į psichiatrijos ligoninę
Eglė paneigė mitą, kad negalima sėsti (nuolat vartoti – aut. past.) uostant kokainą.
„Tai – siaubingas narkotikas. Sėdau ant kokso. Po to – ant kreko (gaminama iš kokaino chlorido ir kepimo miltelių, naudojamas ir amoniakas, maišomas su tabaku arba marihuana – aut. past.)”, – vardijo moteris.
Ji pripažįsta: rūkė kiekvieną dieną, tris mėnesius iš eilės. Po to, kaip pati įvardijo, pavažiavo stogas.
„Tiesiogine prasme, – Eglė nevengė pasijuokti iš savęs. – Mane išvežė į psichiatrijos ligoninę, o ten konstatavo: tiko sindromas, šizofrenija. Negalėjau savęs kontroliuoti, klykdavau, bijojau žmonių, nes jie man atrodė kaip baidyklės ir įvairiausi velniai.”
Eglė privalėjo gydytis.
Verdiktas Prancūzijoje: ŽIV
Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Belgija, Austrija… Su mylimuoju, kuris buvo narkomanas, išmaišė beveik visą Europą. Ir vėl vogė: kasdieninei dozei narkotikų reikėdavo už 400–500 eurų.
„Vogdavome auksą, mobiliuosius telefonus, brangius drabužius, kvepalus, automagnetolas, nešiojamuosius kompiuterius. Žodžiu, viską, ką nesunkiai galima paslėpti ir parduoti”, – pasakojo Eglė.
Ji buvo, žargonu kalbant, atvodas – stebėjo aplinką, jei reikėdavo, nukreipdavo dėmesį. Policija lipo ant kulnų, todėl mėtė pėdsakus.
Narkomanai labai greitai randa draugų narkomanų. Šie kolegos Prancūzijoje lietuviams parodė, kur galima pasikeisti švirkštus. Ten nemokamai galima ir pasitikrinti, ar sergi AIDS.
„Aš žinojau, kad mano draugas – ŽIV nešiotojas, – Eglė ieškojo žodžių, bandydama paaiškinti, kodėl su juo mylėjosi. – Bet tikėjau, kad neužsikrėsiu, nes žinojau, kad yra žmonių, kurie nesuserga net perpilant infekuoto žmogaus kraują.”
Vis dėlto testas Prancūzijoje buvo teigiamas: lietuvė tapo ŽIV nešiotoja.
Atkrito grįžus draugui
Išgirdus šią žinią, Eglei išslydo žemė iš po kojų. Moteris pasijuto esanti prakeikta. Norėjo mirti su adata, troško dar didesnės dozės.
Kartą Vokietijoje, traukinių stotyje, juos patikrino. Draugą suėmė, ją prieš deportaciją sulaikė savaitei.
„Ten iš narkomanų sužinojau apie metadono pakaitalą – tabletes „Mephenon”, – naują patirtį prisiminė Eglė. – Lietuvoje persilaužiau vartodama šias tabletes, nors pradėjau gerti daug alkoholio.”
Eglė džiaugėsi, kad gimtuosiuose Mažeikiuose nustojo vartoti narkotikus, stengėsi mažiau gerti alkoholio. Netrukus iš įkalinimo įstaigos Vokietijoje grįžo draugas.
„Būdami blaivūs mes nerasdavome jokios bendros kalbos, – prisipažino Eglė. Dar tą patį vakarą, sutikusi pavojingą žmogų, kaip narkomanai vadina su narkotikais susijusius asmenis, ji vėl paslydo: – Mes įsišovėme. Ir vėl pradėjome vogti, pardavinėti padirbtus pinigus. Tai ypač sekėsi Palangoje, J.Basanavičiaus gatvėje.”
Per gimtadienį patyrė prievartą
Juos sulaikė labai greitai. Vyrą uždarė į zoną Alytuje. Eglė, padedama mamos, išvyko į priklausomybės ligų centrą.
„Detoksikacijos skyriuje neištvėriau, – liūdnai šypsojosi narkomanė. – Po to vėl atsiguliau – neišgulėjau, trečią kartą – taip pat. Likau kaifuoti Klaipėdoje, radau draugą. Vėl prisidarėme bėdų. Ieškojo berniukai, bėgome. Mat, klafu (klofelinu – aut. past.) apsvaiginau ir apvogiau rimtą žmogų.”
Grįžusi namo Eglė susipažino su šeima, pardavinėjančia, kaip narkomanai sako, kaifą. Moteris buvo pakviesta į tos šeimos šventę. Joje buvo daug alkoholio, daug narkotikų.
„Ten mane išprievartavo, – Eglė nutyla, įkvepia oro ir tęsia: – Buvo labai labai sunku, šlykštu, žiauru. Nenorėjau gyventi. Nubėgau į dvylikaaukštį namą – buvau pasiryžusi nušokti nuo stogo. Tačiau stogelis buvo su spyna. Trankiau, laužiau norėdama jį atidaryti. Nepavyko.”
Pražudė didelis pasitikėjimas
Eglė dar kartą paprašė mamos pagalbos. Šįkart ištvėrė detoksikaciją ir atvažiavo į „Nugalėtojų akademiją” Vilniuje.
„Tuomet labai norėjau gyventi, ištaisyti klaidas, atiduoti skolas, – atvirai žvelgdama didelėmis akimis, tarsi norėdama, kad ja patikėtume, tikino moteris. – Namelyje, kaip vadiname reabilitacijos centrą, išbuvau 14 mėnesių. Suradau žmogų, kuris nebijojo mano ŽIV. Ir, beje, neapsikrėtė. Ištekėjau. Gimė vaikelis, kuriam greitai sukaks ketveri. Jis sveikas.”
Pradėjusi pernelyg pasitikėti savimi Eglė pamiršo 12-os žingsnių programą. Pamiršo globėją, susirinkimus ir tai, kad kiekvieną dieną reikia dirbti su savimi.
Kas kelis mėnesius išgerdavo buteliuką mikso ir buvo patenkinta, kad jai, priešingai nei kitiems, pavyksta neatkristi. Paskui pati pajuto, kad pamažu vėl žengia pražūties link.
Netrukus išsiskyrė su vyru, susipažino su kitu žmogumi, kuris atkrisdavo kas kelis mėnesius. Bandė jam padėti – veltui.
Heroinas iš čigonų taboro
„Vieną dieną smogė ir neapleido mintis vėl parūkyti, – Eglė toliau pasakojo apie savo gyvenimą. – Paskambinau vienam žmogui, jis atvežė kaifo.”
Kitą dieną jautėsi labai blogai, apniko kaltės jausmas, kad vėl grįžo į pradinį tašką. Praėjus savaitei lyg siurbėlė prikibo mintis: „Noriu kaifuoti, noriu kaifuoti!”
„Atrodė, kad sergu. Įsišoviau, ir vėl prasidėjo”, – Eglė puikiai prisiminė, kai po beveik penkerių metų pertraukos atkrito 2010 m. gruodžio 13 d.
Mintys – tik apie kaifą ir pinigus, už kuriuos galėtų gauti to kaifo. Lietuvoje per dieną reikėdavo mažiausiai po 200–300 litų.
„Kadaise Vilniaus čigonų tabore pirkto čekio (supakuotos dozės – aut. past.) užtekdavo trims kartams, – Eglė vėl ironiškai šypsojosi. – Po to per dieną reikėdavo bent dešimt čekių. Ryte, priešpiet, per pietus, po pietų, pavakare, vakare, naktį. Vos pajunti blaivėjimą – reikia kaifo. Mintyse – dozė, dozė, dozė.”
Dalyvavo apiplėšiant šventovę
Per pusantro mėnesio Eglė vėl krito į dugną. Plačiai nuskambėjo Aušros Vartų koplyčios vagystės, kurioje dalyvavo Eglė, istorija.
Iš šventovės dingo septyni širdies formos votai. Pasitvirtino įtarimas, kad vagys pasidarbavo ne tik Aušros Vartų, bet ir Pociejų koplyčioje. Ten pasigesta sidabruoto žalvario altoriaus fasado, puošnaus uždangalo – antipendiumo – elementų. Nuostolis – 15 000 litų.
Pareigūnai operatyviai sulaikė tris įtariamuosius. Netrukus rado ir pagrobtą bažnyčios turtą.
„Tai manęs nepaleidžia ir dabar. Ir vargu ar greitai pavyks užmiršti. Kai vežė duoti parodymų į tą vietą, net negalėjau peržengti slenksčio – skaudėjo širdį ir negalėjau iš gėdos net pažiūrėti, – Eglė nusuko ašarojančias akis. – Tikiu Dievą, dažnai einu melstis į bažnyčią, tačiau tuomet, kai pradėdavo kumarinti (prasidėjus narkotikų alkiui – aut. past.), mintys būdavo tik apie pinigus dozei. Viską, ką padariau, suvokiau tik vėliau, būdama blaivi.”
Kol nepasiekė dugno
Eglės vaiko tėvas, kuris augina jų sūnų ir su kuriuo ji puikiai sutaria, ją paguldė į detoksikacijos skyrių. Draugas, kuris kaifavo kartu, pateko į Lukiškes.
„Man antrą kartą pagalbos ranką ištiesė Linas („Nugalėtojų akademijos” vadovas L.Gasiliauskas – aut. past.) ir aš vėl namelyje jau keturis mėnesius”, – Eglė šimtus kartų sau uždavė klausimą, kodėl ji pradėjo vartoti narkotikus, ir dėl to kaltina tik save.
Visos narkomanų istorijos baigiasi tragiškai. Eglė šyptelėjo sakydama, kad pinigai laimės neatneša. Net ir dideli.
„Buvo laikas, kai važinėjau prabangiais automobiliais, vilkėjau garsių dizainerių drabužiais, maitinausi geruose restoranuose”, – atsiduso Eglė.
Dabar ji žino: kol tėvai ar patys artimiausi žmonės neišvaro narkomano iš namų, kol jis nepasiekia dugno, bet kuriam iš jų sunku įvertinti savo būklę ir prisiversti gydytis.
Gyvenimas yra gražus
Kai psichologinė ir fizinė būsena prasta, narkomanai iškart pamato, pajaučia, užuodžia kitus narkomanus. Atpažįsta juos iš išbalusio veido, stiklinių akių vyzdžių, emocijų, judesių.
„Geriau jų nepastebėti, vengti, net bėgti nuo jų, – besigydančių narkomanų taisykles kartojo Eglė. – Narkotikai vis labiau pažeidžia psichiką. Žolė – taip pat narkotikas.”
Eglė serga hepatitu C, yra ŽIV nešiotoja. Tačiau vėl nori gyventi blaiviai.
„Gyvenimas yra nuostabus. Aš tai žinau, – Eglė pakėlė akis, o randuotos rankos pirštais iš jaudulio nejučia glamžė savo drabužius. – Noriu pabusti neskaudančia galva, nekamuojama kumarų. Noriu vėl jausti kvapus, emocijas, skirti spalvas, bendrauti. Viską iškentėsiu, kad vėl galėčiau matyti augantį sūnų.”
