Lietuvos psichiatrų asociacijos valdybos narė, VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ direktorė Nijolė Goštautaitė Midttun teigia, kad darbo turėjimas, įsitraukimas ir domėjimasis gaunamomis užduotimis – tai gerą psichikos sveikatą palaikantys veiksniai. O Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas dr. Andrius Navickas pastebi, jog vis dar yra žmonių, kurie blogą atmosferą darbe priima kaip normą: esą tai kryželis, kurį gyvenime tiesiog reikia nešti.
Svarbu nesitaikyti su smurtu
„Dauguma žmonių supranta, kai juos įžeidinėja, tyčiojasi, ant jų rėkia, jiems grasina ar šmeižia. Retas, kai tai nutinka jam pačiam, mano, jog toks elgesys yra tinkamas darbovietėje, teisingas ir konstruktyvus. Lengviau smurtą pateisinti, kai jis nukreiptas prieš kitus darbuotojus, nes tie kiti „galimai padarė ką nors bloga“, – pastebi Lietuvos psichiatrų asociacijos valdybos narė Nijolė Goštautaitė Midttun.
Žmogus dėl patiriamo smurto nesiskundžia, apie tai nutyli dėl įvairių priežasčių, bet retai dėl to, kad smurtavimą vertina kaip normą.
Anot specialistės, dažniau smurtas toleruojamas, nes bijoma netekti darbo, o su juo ir pajamų, kai tikimasi, kad smurtautojo elgesys netrukus pasikeis, kai darbe yra kitų privalumų, kurie neva atsveria smurtą. Problema tampa ne atpažinti smurtą, bet ką daryti jį atpažinus ir nusprendus nesitaikstyti.
„Deja, eilinis darbuotojas turi palyginti nedaug galimybių apsiginti. Patiriančiam smurtą tenka prisiimti atsakomybę už gynybą, ieškoti pagalbos, sąjungininkų, o ir gynimasis nuo smurto gali kainuoti laiko, pastangų, pinigų, ir netgi darbą“, – įsitikinusi Lietuvos psichiatrų asociacijos valdybos narė Nijolė Goštautaitė Midttun.
Vis dėlto visiškai išvengti smurto gali nepavykti, todėl svarbu žinoti, kur galima kreiptis pagalbos.
„Pokalbis su teisininku, profsąjungos atstovu, darbo saugos specialistu gali būti veiksmingas. O dėl smurto padarinių (kaip valdyti nemalonius pojūčius, įtampą, grįžti į įprastą darbinį ir asmeninį gyvenimą) verta pasikalbėti su psichologu.
Žiniasklaidoje gal net per daug dėmesio skiriama psichologiniais įvardinamiems rizikos veiksniams, nors fiziniai gali reikšmingiau ir ilgesniam laikui pabloginti psichikos būklę. Pavyzdžiui, kiek anksčiau atlikta policijos pareigūnų apklausa parodė, kad jų psichikos sveikatai didžiulės įtakos turėjo tai, kad nėra galimybės pavalgyti, pasidaryti pertraukų, kad trūksta tinkamos aprangos, išteklių“, – pasakoja pašnekovė. Pamaininis darbas, naktiniai budėjimai taip pat nepalankūs psichikos sveikatai.
Darbas psichiką veikia teigiamai
Baimė prarasti darbą neretai sustabdo kreiptis pagalbos ne tik dėl finansinio saugumo. N.Goštautaitė Midttun atkreipia dėmesį, kad bendrai darbas, jo turėjimas, įsitraukimas ir domėjimasis gaunamomis užduotimis – tai gerą psichikos sveikatą palaikantys veiksniai. Darbe gauname daugiau nei tik užmokestį, bet ir daug kitų dalykų: veiklos rutina padeda sukurti pastovesnį dienos ritmą, daugelis bent retkarčiais pajunta, kad atliko ką nors prasmingo ir naudingo, panaudoja įgūdžius ir išsilavinimą. Darbe taip pat patenkiname dalį bendravimo, buvimo bendruomenės dalimi poreikių. Taigi turinčių darbą žmonių fizinė ir psichikos sveikata geresnė.
Tačiau jeigu manote, kad dėl darbo sąlygų kilo grėsmė sveikatai, verta pagalvoti apie darbo keitimą.
„Pagalba, kurios jums reikia tokioje situacijoje, nebūtinai psichologinė. Smurto problemas darbe spręsti lengviau konsultuojantis su teisininku, darbo saugos specialistu, profsąjungų atstovu. Jeigu psichologo paslaugos reikalingos tik, kad ištvertumėte darbe patiriamą smurtą – tai nėra geriausias būdas panaudoti sunkiai uždirbtus pinigus“, – įsitikinusi specialistė.
Svarbu kurti sveikatai palankią atmosferą
Kaip teigia N.Goštautaitė Midttun, darbdavio veiksmai yra vertingesni nei atskirų darbuotojų – verta stiprinti toleranciją sergantiesiems psichikos sutrikimais ir priklausomybėmis, mažinti stigmą ir gėdą, kuri trukdo kreiptis pagalbos ir gydytis. Veiksminga darbe kurti blaivią darbo švenčių kultūrą, anksti pastebėti darbuotojus, kurie žalingai vartoja alkoholį ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, juos siųsti pagalbos.
„Ankstyvas priklausomybių gydymas, kurį pradėti motyvuoja, o kartais ir finansuoja darbdavys, – veiksminga nelaimių darbe, blogos sveikatos prevencijos priemonė“, – sako pašnekovė.
Pertekliniai reikalavimai kursto stigmą
Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas dr. Andrius Navickas įsitikinęs, jog neužtenka atsisakyti visuomenės stigmatizacijos, kai patys žmonės susikuria psichologinį barjerą kreiptis pagalbos. Didele užduotimi tampa ir susidorojimas su institucine stigmatizacija. Pastaroji pasižymi instituciniais aprašais, kuriuose yra pertekliniai reikalavimai, susiję su darbuotojų psichikos sveikata.
„Ryškiausiu pavyzdžiu tampa jaunuoliams, ketinantiems stoti į Karo akademiją, sukurtas reikalavimų straipsnis psichinei sveikatai. Šie, jei patiria psichologinių sunkumų, bijo kreiptis į psichologus arba tą daro slaptai neatskleisdami tapatybės.
Kitas pavyzdys galėtų būti medžiotojas, turintis priklausomybę. Jei jis tai slepia ir toliau kelia pavojų – viskas tarsi gerai, bet jei jis kreipiasi pagalbos, susiduria su problemomis akis į akį. Tampa „ligonis“, negalintis toliau tęsti veiklos. Psichikos sveikata tampa dėme visam gyvenimui ir tolesnei karjerai“, – teigia A.Navickas. Pasak jo, neretai gauname priešingą rezultatą – ieškodami pagalbos, papildomai susikuriame problemų. Jei darbuotojas lankosi pas psichologą, jis pažymimas etikete visam gyvenimui.
„Vis dar mėgstama sakyti, kad esi lūzeris, jei nemoki pats spręsti savo problemų. Yra atvirkščiai – bailys yra tas, kuris turėdamas problemų nesikreipia pagalbos jas spręsti“, – pabrėžia Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas dr. Andrius Navickas.
Vyresnė karta „neša kryžių“
Jei jaunimas po truputį įsidrąsina kovoti už savo vietą po saule, pašnekovas pastebi, kad vyresniajai kartai atrodo, jog rūpintis savimi „nepriklauso“. Jie neturi emocinio raštingumo, o nusistovėjusi sistema ar papročiai darbe jiems atrodo standartas. Norma laiko ir darbe patiriamą mobingą.
„Vyresnieji mano, kad gyvenimas yra tas kryželis, kurį reikia nešti, kažkaip išgyventi. Tai – taip pat problema. Žmogui reikia patirti ypač didelę traumą, kad jis suvoktų, jog, pasirodo, galima rūpintis savimi“, – teigia A.Navickas.
