Aurimas Mockus jau daugiau nei keturis mėnesius irkluoja Ramiajame vandenyne, Aurimas Valujavičius, perplaukdamas Atlantą, vienumoje praleido tris. Ar tokia patirtis – kiekvienam? Artėjant buriavimo sezonui, sporto psichologė dalijasi įžvalgomis apie psichologinius solo kelionių iššūkius. Kas nutiktų, jei į tokią kelionę leistumėtės nepasiruošę psichologiškai?
„Žmogui natūralu būti tarp kitų, todėl vienatvė atviroje jūroje – milžiniškas iššūkis. Ekstremaliomis sąlygomis sunku pasinerti į gilias refleksijas – tam reikalinga saugi, rami aplinka, o jos vandenyne – nėra. Vis dėl to, keliautoją gali aplankyti netikėtos įžvalgos, reikšmingi sprendimai, savęs pažinimas. Todėl tokiems nuotykiams pasiryžęs žmogus, visų pirma, turi pasižymėti stipriu realybės pojūčiu ir gebėjimu toleruoti frustraciją bei sąmoningai slopinti emocinius trikdžius. Taip pat tokioje aplinkoje svarbu kontroliuoti impulsus, išlaikyti veiksmų seką, racionalų mąstymą, sprendimų priėmimą bei mokėti prioretizuoti poreikius“, – aiškina sporto psichologė Aistė Žemaitytė.
Pirmoje vietoje – psichologinis pasirengimas
Anot specialistės, ruoštis reikėtų pradėti nuo emocinio pasirengimo. Mat priėmus sprendimą leistis į tokią kelionę, impulsyviems veiksmams – panikai, jėgų švaistymui, neplanuotam grįžimui – vietos tiesiog nebėra.
„Tinkamai pasiruošusio žmogus atviruose vandenyse nei panika, nei noras sustoti neapims. Panika prasideda nuo dvejonės, išaugusios į absoliutų nežinojimą, ką daryti. Tas, kas ruošiasi kelionei per vandenyną, dažniausiai aiškiai žino, ką daro. O tokiose kelionėse reikalingas šaltakraujiškas reagavimas, atsparumas netikėtiems veiksniams gali būti išugdomas. Dažniausias mokymosi metodas – įvairių situacijų scenarijaus sudarymas ir jų įgyvendinimas“, – sako psichologė.
Jai antrina ir buriavimo akademijos „Vėjo pamušalai“ įkūrėjas Vilius Tamkvaitis: „Buriuojant labai svarbu gebėti valdyti savo emocijas, o susidūrus su sunkumais – juos racionaliai priimti. Tai būtina tiek plaukiant komandoje, tiek vienumoje. Juk kaip ir su komandos nariais, taip ir su savimi – reikia mokėti susišnekėti. Todėl teoriniuose kursuose visuomet mokomės būdų, kaip susidoroti ne tik su fiziniais, bet ir psichologiniais iššūkiais.“
Sirenos tampa realybe?
„Kelionės vienumoje – tai ne tik psichologinės būsenos, bet ir stiprios fizinės ištvermės išbandymas. Žmogui tenka pačiam viską planuoti, irkluoti ar buriuoti, neretai – atlaikyti ir stiprias audras. Todėl nuovargis – neatsiejama tokio žygio dalis. Kūnui išvargus, pailgėja reakcijos laikas, susilpnėja dėmesys ir akylumas. Taip pat ypač būdingas tampa dėmesio kreipimas į šalutines, mažareikšmes detales, o kraštutiniu atveju – imama haliucinuoti. Išsekęs keliautojas gali matyti haliucinacijas. Juk mitologijoje ne šiaip minimos sirenos ar undinėlės“, – nerealių vaizdinių matymo priežastis pasakoja A. Žemaitytė.
Specialistė pabrėžia, jog tokioje kelionėje ypač svarbu žinoti ir sekti savo ribas: „Gebėjimas išsigryninti savo produktyvumo šaltinį ir reguliuoti save įtampos metu padės išvengti pervargimo. Būtent ši pusiausvyra tarp įtampos ir atsistatymo leidžia išlikti sąmoningam ir atviruose vandenyse išlaikyti realybės pojūtį.“
Ilgametę patirtį buriavime sukaupęs ir ne vieną kelionę jūroje turėjęs V. Tamkvaitis prideda, kad dažnai iššūkių kelia ir miego trūkumas. „Pervargus realybė pradeda įgauti keistus atspalvius. Pats tai patyriau savo kailiu – pamenu, kaip kartą plaukiant pradėjo atrodyti, kad laivo priekis grimzta į vandenį. Apžiūrėjus jachtą, pasirodo, ji plaukė normaliai. Grįžus prie vairo vėl atrodė, kad laivas skęsta. Tik gerai išsimiegojus juslės grįžo į įprastą rėžimą.“
Kaip pasiruošti psichologiniams iššūkiams?
Ruošiantis solo kelionei atviruose vandenyse, anot sporto psichologės, galima taikyti keletą būdų. Vienas jų – detalus planavimas.
„Kiekviena kelionė paprastai turi savo maršrutą, etapus, veiksmų planą. Nuoseklus pasiruošimas ir planavimas suteikia pasitikėjimo ir padeda jaustis situacijos šeimininku. Keliautojas turi numatyti galimus scenarijus nelaimės atveju, pavyzdžiui, kilus audrai, susirgus ar praradus dalį būtinos įrangos. Žinoma, numatyti savo reakciją situacijoje, kurioje keliautojas dar nėra buvęs – neįmanoma. Tačiau dar būnant sausumoje galima apgalvoti ir išbandyti stabilizuojančią reagavimo į netikėtumą rutiną. Netikėta situacija reiškia, kad sąlygos pasikeitė ir reikia adaptuotis bei sprendimą dėl veiksmų priimti atsižvelgiant į pokytį. Tokių situacijų metu esame „apginkluojami“ adrenalinu ir endorfinais, kad įveikai galėtume naudotis geresniais nei buvo savo resursais.“ – sako A. Žemaitytė.
Pasak psichologės, keliaujant vienumoje svarbu išlaikyti rutiną: reguliariai maitintis, palaikyti ryšį su sausumoje likusiais artimaisiais, rūpintis savo aplinka: „Žmogus privalo nusimatyti ir tam tikrus rutininius veiksmus, padėsiančius valdyti emocijas ar veikti netikėtose ar net pavojingose situacijose. Mat tai padeda ne tik išsaugoti socialinį ryšį ir emocinį stabilumą, bet ir suteikia kasdienybės struktūrą, stabilizuoja bei leidžia išlaikyti vidinę pusiausvyrą net ir neįprastomis sąlygomis“.
