Natula

Šie medikai tiesia kelią į viltį – gydo ir pratimais, ir geru žodžiu

Medikų darbas

Sunkios ligos, traumos, senatvė, kitos negandos prikausto žmones prie ligos patalo, tačiau jiems reikia ne tik ilgalaikės slaugos. Vilkpėdės ligoninėje suburta stipri ergoterapeutų ir kineziterapeutų komanda pacientams padeda atkurti prarastus savarankiškumo įgūdžius, taip pat juos fiziškai sustiprina. 

„Nelengva užduotis“ – tai tardama ergoterapeutė  palinksta prie moters, kuri pincetu, imdama vieną rutuliuką po kito, dėliojo juos pagal spalvas į atskirus indelius.

Prie to paties stalo kita moteris atkakliai, imdama detalę po detalės ir įveikdama kliūtis, atliko užduotį, skirtą akies ir rankos koordinacijai bei smulkiajai motorikai lavinti.

Atokiau, įsitverdama lygiagrečių, dar viena pacientė mokėsi žengti žingsnį po žingsnio. Įveikdavo  atstumą, prisėsdavo ant kėdės, pailsėdavo ir vėl – iš naujo. 

Tai – ligoniai, kuriems insultas apsunkino gebėjimą vaikščioti ar atlikti paprastus – griebimo, ėmimo, rankų kėlimo judesius  Įvairiomis užduotimis juos kineziterapijos salėje apdalina Vilkpėdės ligoninės kineziterapijos bei ergoterapijos specialistai.

Vienas ligonis, vienas sveikatos priežiūros specialistas, viena užduotis, ją įveikus – kita, sunkesnė, sudėtingesnė. Taip žingsnis po žingsnio šie specialistai Vilkpėdės ligoninėje slaugomiems žmonėms padeda atgauti nors krislą jėgų ir, kiek tik įmanoma – savarankiškumo.

Jų atkaklus, ilgalaikis darbas ir ypač sunkiems ligoniams kartais padeda pasiekti neįtikėtinai gerų rezultatų, kuriems apibendrinti tinka žodis Stebuklas.     

Vienos nelaimės istorija 

„Diena kita, ir jis mirs. Stebuklų nebūna“, – tai buvo reanimacijos medikų žodžiai, kuriuos tardami jie išlydėjo į Vilkpėdės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę pervežamą jauną 39 metų vyrą. 

Jie netikėjo, kad automobilio nutrenktas ir ypač sunkią galvos traumą patyręs dviratininkas išgyvens. „Mirs arba liks „kaip daržovė“, – tas žodis kone tris savaites tvyrojo tos ligoninės reanimacijos skyriuje, į kurią iš įvykio vietos jaunas vyras buvo atgabentas greitosios pagalbos medikų.  

Nuo avarijos praėjo daugiau nei metai, o šis vyras – gyvena. Ne tik dėlto, kad buvęs stiprus, teniso bei futbolo treniruočių užgrūdintas kūnas gebėjo išsaugoti  gyvybę. Bet ir dėl to, kad prie jo lovos Vilkpėdės ligoninėje lenkėsi medikai, kurie jį gydė ne tik vaistais.

Palatos gydytoja Olga Bočarnikova, o kartu – kineziterapeutė Benita Brazauskaitė – Balnė ir ergoterapeutas Pavel Sergejev buvo tie specialistai, kurie visiškai prie lovos prikaustytą, nė piršto negalintį pajudinti vaikiną ilgainiui išmokė mimikos kalbos ir įvairiais pratimais taip jį sustiprino, kad jis šiuo metu jau gali pasėdėti neįgaliojo vežimėlyje.

Prie lovos – sesuo

Jiedu – brolis ir sesuo – labai panašūs. Ne išvaizda, bet iš širdies gelmių sklindančiu gerumu. Vos tik sesuo ištaria ką nors gražaus, jos brolis ima juoktis arba linkčioti, jai pritardamas. Bet jei sesuo prakalba apie avariją, vaikinas ima drebėti iš jaudulio ir pravirksta.

Gausybe padėkos žodžių apipildama Vilkpėdės ligoninės medikus jo sesuo  papasakojo apie tai, kas nutiko broliui ir kokį stebuklą jie padarė.

„2023-iųjų vasarą brolis vienas dviračiu išvažiavo į žygį aplink Lietuvą. Ir aš, ir mama bendraudavome su juo telefonu. Brolis tai dingdavo iš ryšio zonos, tai vėl atsirasdavo, todėl nesureikšminome to, kad trečią žygio parą jis pradingo.

Buvo rugpjūčio 2-oji, šeštadienio 13 valanda, kai su juo paskutinį kartą pasikalbėjau – vakare jam nebepavyko prisiskambinti.

Nepavyko ir visą sekmadienį, bet nesureikšminome to. Maža, ką jis galėjo kelyje sutikti, o ir šiaip jam patikdavo būti vienam.         

Tik tada, kai pirmadienį brolio telefonu atsišaukė policijos komisariato tyrėja, sužinojome kas nutiko. Pasirodo, valandai praėjus po paskutinio mudviejų pokalbio brolį, minantį dviratį link Ignalinos, partrenkė girto žmogus vairuojamas automobilis“, – apie tai, kaip į šeimą atėjo nelaimė, papasakojo ligonio sesuo. 

Vairuotojas iš įvykio vietos pabėgo, o dviratininką, šalikelėje gulintį be sąmonės, pamatė tuo pat keliu netrukus važiavę žmonės.

Sunkus difuzinis galvos smegenų ir smegenėlių pažeidimas, arba, paprasčiau tariant – ypač sunki  galvos trauma. Tokia diagnozė sunaikino vilties pažadus.  

Komoje vaikinas išbuvo kone 10 parų, o po trijų savaičių, labai sunkios būklės, smarkiai karščiuojantis, vaikinas buvo pervežtas slaugai į Vilkpėdės ligoninę.

„Jeigu iki tol dažniausiai medikų tariamas žodis buvo „mirtis“, Vilkpėdėje jis išnyko iš mūsų  žodyno. Pirmiausia gydyti brolio ėmėsi gydytoja Olga, ji ieškojo išeičių – išbandė vienus, kitus vaistus plaučių uždegimui gydyti, nuolat tarėsi su kolegomis iš kitų ligoninių.

Šios gydytojos pastangomis ir visos komandos darbu buvo pasiekti tokie rezultatai, kad po pusmečio jis galėjo būti siunčiamas ir priimtas į Santaros klinikų reabilitacijos centrą

Virsmas jau buvo prasidėjęs. Po poros mėnesių, praleistų Vilkpėdės ligoninėje, brolis pradėjo judinti galvą, atsirado ir kitų vilties ženklų.

Būdama prie brolio regėjau ir tai, kokie aukšto lygio profesionalai yra Santaros klinikų ir Vilkpėdės ligoninės ergoterapeutai bei kineziterapeutai. Santaros klinikose  yra tretinio lygio medicininės reabilitacijos centras, todėl joje yra  daugiau reabilitacijos priemonių nei slaugos ligoninėje“, – patikino vaikino sesuo. 

Ypatingas ligonis 

„Slaugos skyriuje guli toks jaunuolis, labai sunkios sveikatos būklės ligonis. Tu jį pažiūrėk ir dirbk su juo. Man atrodo, kad tau turėtų pavykti“, – štai taip, pernai rudenį pakviestas gydytojos O. Bočarnikovos, Vilkpėdės ligoninės ergoterapeutas Pavel Sergejev palatoje aplankė ligonį. 

„Žiūrėjau į jo akis. Mačiau, kad vaikinas negalėjo nukreipti žvilgsnio į šonus, tik mirksėjo, bet ir tai netolygiai. Nenumaniau, kaip viskas klostysis toliau.

Pradėjau dirbti su juo taip, kaip moko teorija – stimuliuoti sensoriką, bandydamas atgaivinti odos šalčio, šilumos, lytėjimo jutimus. 

Ir aš, o kartu – ir kineziterapeutė Benita su juo dirbome kasdien, ir kasdien vis labiau regėjome teigiamus pokyčius“, – pasakojo P. Sergejev.

Kartu su juo dirbanti kineziterapeutė Benita Brazauskaitė – Balnė pasakojo, kad kineziterapijos programą pradėjo nuo pragulų, kontraktūrų ir ortostatinių reakcijų profilaktikos – nuo gydymo padėtimi, kai kūno padėtis keičiama naudojant specialias pagalbines priemones, ir nuo pratimų, kurie neleidžia sąnariams sustingti.

„Su ergoterapeutu pradėjome vaikiną sodinti, ilgindami laiką nuo kelių iki kelių dešimčių minučių ir net valandos. Pratimas po pratimo, ir nedidelė jėga pamažu atsirado kai kuriose rankų ir kojų raumenų grupėse. O pastaruoju metu jis jau pats gali atsilošti atgal, tvirtesni ir koordinuoti tapo galvos judesiai“, – kalbėjo B. Brazauskaitė – Balnė. 

Jam Pavel ir Benita taikė įvairias priemones, bet viskam reikėjo laiko ir atkaklumo.

Rezultatas? Šiemet pavasarį medikų prilaikomas pacientas jau galėjo pasėdėti lovoje, kvėpavimas jau buvo tapęs tolygus, gilesnis.

„Būdavo, stoviu šalia prie mūsų ligonio lovos ir pati graudinuosi matydama jo liūdesį, o dabar jis kone nuolat šypsosi ir laido juokelius “, – štai taip per metus įvykusį pokytį apibūdino kineziterapeutė B. Brazauskaitė – Balnė.  

Negana to, P. Sergejev išmokė savo ligonį savitai kalbėti – į klausimus atsakyti pirmiausia mirksėjimais, vėliau – galvos judesiais. Jis išmokė net abėcėlės – raidžių sekos, kurią sekdamas   vaikinas akių mirksniais sudeda norimą žodį.

Svarbu atkurti gebėjimus 

Avarijoje sužalotas jaunuolis – tik vienas iš gausybės Vilkpėdės ligoninėje slaugomų ligonių, kuriems sutvirtėti padeda kineziterapeutai bei ergoterapeutai.

Kokia šios pagalbos svarba?

„Mūsų ligoninėje slaugomų pacientų sveikatos būklė būna kuo įvairiausia: nuo pačios sunkiausios, kai jie negali pajudėti, iki tokios, kai patys gali apsitarnauti, pasivaikščioti koridoriais ar ligoninės kieme.

Tokiais atvejais, kai sveikatos būklė yra labai sunki ir ji nebegali pagerėti – kai teikiama paliatyvioji pagalba, mes, ergoterapeutai,  galime ligoniams padėti kitaip. Esu jiems kaip draugas – pabūnu šalia, paskaitau knygas arba persakau naujienas. Būna situacijų, kai žaidžiame kartu šaškėmis, šachmatais. Visa tai yra gyvenimo kokybės pagerinimas“, – paaiškino P. Sergejev.

Tokiais atvejais, kai pacientai yra stipresni ir gali pajudinti rankas, kojas, ergoterapeutas juos moko  apsitarnavimo įgūdžių: pirmiausia – atsisėsti, po to – išbūti atsisėdus, vėliau – atsistoti arba persėsti į vežimėlį, nusigauti iki kriauklės, nusiprausti, išsivalyti dantis.

„Esu šalia, kad galėčiau padėti, pamokyti veiksmų sekos. Sunkiai sergančiam, pavyzdžiui, ištiktam insulto žmogui tai nelengva įveikti.

Tokiais atvejais, kai pacientai yra lengvesnės sveikatos būklės – kai kūnas nėra nusilpęs, bet žmogus nevaldo kurios nors galūnės, pagrindinis ergoterapijos tikslas yra savarankiškumo grąžinimas. Pritaikome jiems techninės pagalbos priemones, kad galėtų judėti, pavalgyti, atsigerti. 

Yra metodikos, kurios po insulto padeda lavinti motoriką, stiprina kognityvines funkcijas – smegenų gebėjimą apdoroti informaciją: atpažinti spalvas ar formas.

Apskritai insultas yra liga, kurios metu sumažėja raumenų jėga, sutrinka pusiausvyra, judersių koordinacija.

Kadangi kiekviena liga yra savita, kaip ir skirtingi yra jos ištikti žmonės, todėl kiekvienu atveju reikia individualaus gydymo ir kitokios pagalbos“, – teigė P. Sergejev.

Subūrė stiprią komandą 

„Mūsų ligoninėje yra teikiamos palaikomojo gydymo ir slaugos bei paliatyviosios pagalbos paslaugos. Teisės aktai numato, kad tokio profilio sveikatos priežiūros įstaigos specialistų komandoje turi dirbti ergoterapeutai bei kineziterapeutai.

Mums pavyko suburti ypač gerą jų komandą. Tai jauni, motyvacijos nestokojantys žmonės, kurių teikiamų paslaugų poreikis yra ypač didelis“, – sakė Vilkpėdės ligoninės direktorė Ina Čebotariova.  

Pasak jos, slaugos ligoninė – tai vieta, kurioje pacientams tenka praleisti daug laiko. Pagal galimybes jiems yra būtina judėti. Kuo daugiau dėmesio ergoterapeutai bei kineziterapeutrai gali skirti kiekvienam iš slaugomų žmonių, tuo geresnė tampa jų būtis.

„Su pacientais dirbama arba individuliai, arba grupiniuose užsiėmimuose. Jeigu slaugomi ligoniai nebegali pakilti iš lovos, pagal poreikį jie gali būti mankštinami bei masažuojami palatose.  

Jeigu žmogus įstengia pasėdėti, ergoterapeutai jiems padeda atkurti gebėjimą atlikti smulkiuosius judesius. Ligoniai išmokomi nulaikyti šaukštą, pavalgyti, susišukuoti, užsisegti sagas, mokomi ir asmens higienos“, – paaiškino ligoninės direktorė. 

Pasitelkus tam tikras technines priemones, pavyzdžiui, slidžias plokštumas, išmokoma praktinių įgūdžių: kaip iš lovos persėsti į vežimėlį, iš jo – ant kėdės, prireikus – ant klozeto.

Kineziterapeutai moko pacientus taisyklingai judėti – pasiversti lovoje, atsisėsti, atsistoti.

Jie išmoko, naudojantis pagalbinėmis technikos priemonėmis – atramine lazda ar ramentais, taisyklingai nulipti laiptais ar jais pakilti aukštyn. Tokiems įgūdžiai įgyti treniruojamasi  ant specialių mokomųjų laiptų, kuriuos parūpino ligoninė.   

„Visa tai padidina ligonių savarankiškumą. Kiekvienam jų svarbu, kad patys galėtų pavalgyti, apsitarnauti, pasiekti tualetą ir nepriklausyti nuo kitų pagalbos. Tai suteikia orumo“, – patikino I. Čebotariova.  

Gydanti judesio galia 

„Slaugai bei paliatyviajai pagalbai pacientai pas mus atvežami arba iš namų, arba iš stacionaro – iš kito profilio ligoninių.

Jeigu jie palatose būtų palikti tiesiog gulėti lovose, jų būklė nebepasikeistų į gera. Tačiau, padedant ergoterapeutams bei kineziterapeutams, jie mankštinami, mokomi, skatinami judėti. Gana dažnai jie taip sustiprėja, kad su vaikštyne net gali įveikti ilgus ligoninės koridorius“, – paaiškino Vilkpėdės ligoninės direktorės pavaduotoja medicinai Asta Matuliauskienė. 

Tokiais atvejais, kai ligoniai yra ypač sunkios sveikatos būklės ir nebegali pakilti iš patalo, pasirūpinama, kad neatsirastų pragulų ir kad sąnarių nesurakintų sąstingis – neatsirastų kontraktūrų. Jeigu tik įmanoma, su jais atliekami ir kvėpavimo pratimai.

„Padedant ergoterapeutams bei kineziterapeutams nemažai pacientų pakyla iš patalo. Grįžę namo jie būna taip sustiprėję, kad gali po juos judėti su vaikštyne arba neįgaliojo vežimėliu“, – teigė A. Matuliauskienė.

Pasak jos, stipresni ligoniai yra sukviečiami į grupines treniruotes ligoninės kineziterapijos salėje. Jose kartu ne tik mankštinamasi, bet ir bendraujama tarpusavyje tiek, kiek tik gebama.

„Visiems kartu su kineziterapeutu atliekant pratimus įtaką daro ir psichologinis veiksnys – atsiranda daugiau valios.

Tuomet, kai žmogus pajunta,  kad jis gali – kad jam pavyksta atlikti užduotį, atsiranda motyvas dar labiau stengtis“, –  sakė A. Matuliauskienė.

Tuomet, kai geras oras – kai lauke nėra šalta, kineziterapeutai ir ergoterapeutai grupinius užsiėmimus organizuoja ligoninės kieme. Jis didelis, jaukus ir lengvai pasiekiamas.

Pacientai, kurie gali, patys išeina į lauką mankštintis, o tuos, kuriems reikia pagalbos, specialistai  arba palydi, arba atsiveža neįgaliųjų vežimėliuose.

Lauke atliekama  mankšta yra naudinga ir fizinei, ir emocinei sveikatai. Tai ir gaivus oras, ir teigiama gamtos įtaka, ir didesnė tarpusavio bendrystė.  

TAIP PAT SKAITYKITE