„Jeigu mokome, kad kūnai gali būti įvairūs, prisidedame ir prie sveikesnių santykių su kitais žmonėmis, anksti užkardome patyčias, kadangi vaikas supranta, jog kūnas gali skirtis nuo kitų, tačiau jis yra vertingas ir svarbus“, – sako „Įvairovės edukacijos namų“ mokymų vadovė, psichologė Lina Januškevičiūtė. Dažnai nesusimąstoma, kaip nekaltas komentaras ir ideologiniai standartai gali paveikti mažamečio psichiką.
Prasideda vaikystėje
L.Januškevičiūtė pabrėžė, kad tai, ko išmokstame vaikystėje, atsinešame į paauglystę, o vėliau – į suaugusiųjų amžių, turi įtakos psichologinei būsenai, pasitikėjimui savimi, sveiko santykio su savimi kūrimui.
„Jeigu mokome, kad kūnai gali būti įvairūs, prisidedame ir prie sveikesnių santykių su kitais žmonėmis, anksti užkardome patyčias, kadangi vaikas supranta, jog kūnas gali skirtis nuo kitų, tačiau jis yra vertingas ir svarbus. Iš esmės tokie pokalbiai gali atsirasti anksti, galima kalbėti su dvejų trejų metų vaiku, kai jis pastebi, jog jo kūnas skiriasi nuo kitų žmonių, suaugusiųjų kūnų. Jau tada galime pradėti aiškinti paprastais žodžiais, kad kūnas yra svarbus ir vertingas, jį svarbu gerbti bei saugoti“, – aiškino L.Januškevičiūtė.
Vis dėlto viena dažniausių artimųjų daromų klaidų yra dažnas trūkumų išryškinimas pamirštant, kad svarbiausios kūno funkcijos yra fizinės, o ne estetinės.
„Nuolatinis vaiko kūno komentavimas: „matau šiek tiek papilnėjai“, „o, jau gal ir ūsai pradėjo želti?“, „oj, kokie putlūs žandukai“ ir panašūs komentarai, kuriuos neretai vaikystėje girdėjo dalis suaugusių žmonių, žaloja savivertę. Vertėtų susilaikyti nuo šių komentarų, kadangi keičiantis vaiko kūnui, ypač brendimo metu, atsiranda daug nesaugumo. Kiekvienas pastebėjimas apie tam tikrą kūno vietą gali vesti prie kompleksų, kūno slėpimo ir jo nepriėmimo. Svarbu yra kalbėti apie tai, ką kūnas gali: atsikelti iš lovos, nueiti pas draugus, nubėgti reikiamą atstumą, pavalgyti, sportuoti“, – sako L.Januškevičiūtė.
Jos teigimu, žala vaikui gali būti ir netiesioginė – nugirdęs kalbų apie kūno žeminimą, vaikas tai įsimena: „Kartais vaikai išsako mintimis, jog jis negražus, tam tikra kūno vieta „kažkokia ne tokia“. Suprantama, mums gali visiškai taip neatrodyti, tačiau tokiu atveju svarbu priminti: „padėk man tave suprasti, kodėl taip galvoji“ arba „nepamiršk, kad aš visuomet būsiu šalia tavęs“. Ir, žinoma, nepamiršti, kad vaikai girdi viską, ką kalbame, kokią kalbą vartojame, tad net jeigu tarpusavyje naudojame kokią žeminančią, lyginančią kalbą, vaikas gali labai greit tai perimti sau.“
Reikia pastebėti kuo skubiau
L.Januškevičiūtė išskyrė skiriamuosius ženklus mažamečio elgesyje – jei asmenybė staigiai pasikeičia, vertėtų pradėti aiškintis, kas atsitiko.
„Jeigu vaikas nuolat kalba apie savo kūną – skundžiasi dėl išvaizdos, nurodo, kad yra per storas, plonas, jeigu pradeda vengti socialinių situacijų, kurios anksčiau teikdavo džiaugsmą, nutraukia veiklas, kuriose anksčiau dalyvavo, – tai jau yra pirmieji požymiai. Taip pat jeigu atsiranda staigus mitybos įpročių pokytis, pavyzdžiui, griežtas dietos laikymasis, persivalgymas arba atsisakymas valgyti, gali rodyti, jog vaikas kovoja su savo kūno įvaizdžiu. Taip pat vaikas gali pradėti perdėtai sportuoti, kad pakeistų savo kūną, nors tai gali sukelti fizinių sužalojimų ar sveikatos problemų. Vaikas gali dėl streso ir nerimo, susijusio su kūno įvaizdžiu, patirti galvos skausmus, skrandžio problemas ar kitus fizinius simptomus, nerimo, irzlumo, dirglumo požymius“, – teigė specialistė.
Ji atkreipė dėmesį, kad kiekvieno žmogaus kelionė yra skirtinga, todėl lygintis su kitais yra neprasminga ir tai dažnai žaloja psichologinę sveikatą.
„Taip pat reikia nepamiršti, jog sveikas gyvenimo būdas – individualus. Tad tai, kas tinka vienam žmogui, gali netikti kitam. Ir tai nereiškia, kad reikia ko nors visiškai atsisakyti, eliminuoti mėgstamas veiklas ar maistą. Verčiau reikia rasti balansą, kuris padeda jaustis gerai tiek fiziškai, tiek emociškai. Būtina stabdyti ir reaguoti į visus, net mažiausius komentarus apie kūną – sustabdžius mažą ugnį, bus užkirstas kelias gaisrui. Taip pat nepamiršti priminti, iš kur kyla patyčios – jos gali kilti iš to paties nepasitikėjimo savimi, savęs nepriėmimo, kad tai nėra apie tą, iš kurio tyčiojasi, o verčiau apie tą žmogų, kuris tyčiojasi“, – sakė L.Januškevičiūtė.
Žaizdas gydysis užaugę
Didelę įtaką jaunimo savivertei daro ir socialiniuose tinkluose sutinkama informacija – ji gali palikti teigiamą poveikį arba visiškai palaužti.
„Iš esmės yra svarbu, kokius profilius „seka“ jauni žmonės – šiame technologijų amžiuje, dalis profilių yra puikūs, skatina priimti save, savo kūną, suteikia patvirtintų patarimų. Juose galima rasti gydytojų, psichologų, kitų specialistų, tikrai norinčių padėti bei randančių naujų būdų, kaip pasiekti jauną žmogų. Tačiau lygiai taip pat galima rasti profilių, kurie menkina „kitaip“ atrodančius, skatina dietas, kūno seksualizavimą, menkina asmens vertingumą. Ilgas tokios informacijos „vartojimas“ gali sumažinti pasitikėjimą savimi, suformuoti „idealaus“ kūno siekį.
Deja, idealaus kūno nėra. Socialinėje medijoje kūnai neretai būna retušuoti, tad iš esmės – manipuliuojama emocijomis bei supratimu. Svarbu paminėti, kad tai veikia ne tik merginas, kaip dažnai įsivaizduojama, tačiau ir vaikinus – didelių raumenų lūkestis gali vesti prie pernelyg intensyvaus, jauno amžiaus žmogui nepritaikyto sporto, traumų“, – perspėjo L.Januškevičiūtė.
Tėvams dažnai atrodo, kad pokalbiai apie kūną paliks tik trumpalaikį efektą ir veiks kaip motyvacija, tačiau, pasak psichologės, nemažai suaugusiųjų ilgai kovoja su išvaizdos problemomis.
„Dirbdama su suaugusiais žmonėmis, pastebiu, jog dalis suaugusių žmonių nepasitiki savimi, nepriima savo kūno, vis atranda, kas su tuo kūnu negerai, kas negražu. Kai mokymuose duodu užduotį parašyti apie tai, kurias kūno vietas pagirtų, kuo žavisi, kas kūne yra gražu, kai kuriems ši užduotis pasirodo išties sunki. Tuomet diskutuojame, kad yra lengviau parašyti, ko nemėgstu arba kas yra negražu. Reflektuojame apie tai, iš kur kyla neapykanta kūnui ir neretai – iš vaikystės, kai kurie dalyviai puikiai prisimena netgi konkrečius komentarus, kurie yra įstrigę iki suaugusio amžiaus. Tad vaikystėje formuojant pozityvų požiūrį į kūną ir sveiką gyvenimo būdą, žmogus užaugęs gali geriau priimti savo kūną, rūpintis juo dėl sveikatos ir geros savijautos, o ne dėl išvaizdos“, – pasakojo L.Januškevičiūtė.
Vadovė komentavo, kad toks požiūris gali ilgainiui apsaugoti nuo nereikalingo streso dėl išorinio grožio standartų ir skatinti emocinę pusiausvyrą. Taip pat vaikystėje suformuotas sveikas požiūris į kūną gali padėti kurti geresnius ir pagarbius santykius su kitais. Jei žmogus priima savo kūną ir vertina save, jis bus mažiau linkęs kritikuoti kitus pagal jų išvaizdą ir bus atviresnis, empatiškesnis bendraujant.
