Nors specialistai įspėja, kad namų aplinka, pritaikyta psichikos ligoniui, turi būti paprasta, saugi ir patogi tiek jam, tiek jį prižiūrinčiam artimajam, visko apgalvoti tiesiog negali. „Visada būna pirmas kartas, kuris išmokina, kur dar namuose yra nesaugi kertelė“, – patirtimi dalijasi Neįgaliųjų reikalų departamento atstovė Lina Gulbinė, namuose slauganti neįgalią dukrą.
Stato grotas, minkština sienas
Neįgaliųjų reikalų departamento Programų stebėsenos ir kontrolės skyriaus vedėja Lina Gulbinė aiškina, kad teisiškai nėra įforminta, kokia turėtų būti sukurta namų aplinka psichikos ligoniui.
Vis dėlto pagal būsto pritaikymo tvarkos aprašą yra galimybė pritaikyti būstą asmeniui, turinčiam F ligos kodą (F kodas – tarptautinė ligų klasifikacija, žyminti psichikos ir elgesio sutrikimus) ir turinčiam intelekto negalią. Tai nustato speciali komisija.
„Komisija vyksta į vietą ir žiūri, kokie yra individualūs paciento poreikiai, siūlo pritaikymą“, – kaip vyksta sprendimų paieška, aiškina L.Gulbinė.
„Kad į rozetę įkiš pirštą, mažai tikėtina, nes skylutė tiesiog per maža. Plikus laidus, kad išraus, taip pat nėra didelės grėsmės – tokių situacijų pasitaiko retai. Dažniausiai pasitaiko paminkštinimų, garso izoliacijos, langų apsaugos poreikis, – vardina specialistė ir prisimena atvejį, kai žmogus bandė iššokti pro langą. – Jis įsivaizdavo, kad yra supermenas. Tokiems pacientams įdedamos langų apsaugos, grotos.“ Ši pagalbos priemonė, anot pašnekovės, suteikiama pacientams valstybės biudžeto lėšomis.
Tiesa, ne visiems norintiems ši dotacija suteikiama – valstybės pagalbą gauti pretenduoja tik tie, kurie turi priežiūros ir slaugos poreikį. Tiesa, komisija, kuri vertina būsto pritaikymo klausimą, gali daryti ir išimčių, kai mato, kad ko nors nėra įtraukta į aprašą, bet pacientui tai būtų reikalinga. Didelio poreikio tam nėra. „Išskirtinių atvejų pasitaiko nedaug. Paskutinį kartą buvo reikalinga garso izoliacija“, – poreikio mastą įvardijo pašnekovė.
Sudeginti namai, iššokta pro langą, sunkiai fiziškai sužalotas artimasis… L.Gulbinė sako, jog tokių situacijų taip pat pasitaiko retai, taigi apgalvoti, kur yra „karšieji tarškai“, negali.
„Auginu dukrą, kuri turi intelekto sutrikimą. Kažkada grįžau namo pavedžiojusi šunį – ant stalo dega popierius. Ji prisiminė, kad mama mėgsta žvakes, taigi jų ir uždegė, o ant viršaus uždėjo sąsiuvinį. Visko tiesiog neapgalvosi, visų pavojaus taškų neeliminuosi, – įsitikinusi Neįgaliųjų reikalų departamento Programų stebėsenos ir kontrolės skyriaus vedėja Lina Gulbinė ir čia pat prisimena dar vieną gyvenimišką situaciją, kuri, ačiū Dievui, baigėsi gerai. – Mūsų namuose kūrenama malkomis, taigi grįžusi namo radau dukrą jas kapojančią. Pasimokai iš to atvejo ir imi slėpti kirvį, degtukus… Bet pirmas kartas visada būna netikėtas.“
Ne visiems reikalinga speciali aplinka
Klaipėdos psichikos sveikatos centro direktorius Aleksandras Slatvickis kalbėdamas apie namuose slaugomus psichikos ligonius, atkreipia dėmesį, kad sutrikimas sutrikimui nelygus, taigi vieno modelio, kaip pritaikyti jiems namus, nėra. Ne visiems tai ir reikalinga.
„Jei paimtume tarptautinę ligų klasifikaciją, pamatytumėte, kiek skyrių skirta psichikos sutrikimams aptarti. Nėra tokio sutrikimo kaip „psichikos liga“, kurioje reglamentuojama, kaip sutvarkyti namų aplinką ar pritaikyti interjerą“, – kalba specialistas ir nurodo, kad, pavyzdžiui, sergančiam depresija ar kenčiančiam nuo alkoholio priklausomybės žmogui nėra poreikio kaip nors ypatingai pritaikyti gyvenamąjį būstą. O sergant tokiomis psichikos ligomis, kaip šizofrenija, psichiatras sako, reikalinga individualiai įvertinti paciento būklę.
Saugumas užtikrinamas tik stacionare
Vis dėlto, sudėtinga ligos forma ar ne, A.Slatvitckio pozicija šiuo klausimu griežta – užtikrinti saugumą namuose psichikos ligoniams net ir prie geriausių norų neįmanoma.
„Patalpose turime daug grėsmės šaltinių: elektrą, dujas. Tam tikrą pavojų sukelti gali net vanduo. Neįsivaizduoju, kaip grėsmių keliantį pacientą apsaugoti nuo dujų. Ko gero, vienintelis variantas būtų jas tiesiog atjungti, o ne tik užsukti. Tas pats ir su elektra. O kaip gyventi be elektros? – retorinį klausimą užduoda psichiatras. – Jeigu kyla grėsmė, kad sergantysis gali iššokti pro langą, nelieka nieko kito tik radikalus sprendimas – langus užkalti, – priduria psichiatras.
Jei žmogus kelia grėsmę sau ar aplinkiniams, A.Slatvitckis psichikos liga sergančių pacientų ir jų artimųjų saugumui užtikrinti mato tik vieną kelią – žmogų hospitalizuoti ir gydyti stacionaro sąlygomis tol, kol nepagerės jo būsena ir žmogus vėl negalės gyventi sau įprastoje aplinkoje.
„Pritaikyti aplinką prie žmogaus būsenos neįmanoma, tai – nerealistiškas siekis. Niekada nežinai, kada situacija gali paūmėti“, – atkreipia dėmesį Klaipėdos psichikos sveikatos centro direktorius Aleksandras Slatvickis. Taigi ir specialaus reglamento, diktuojančio taisykles, vesti reikalo nėra.
„Visa tai tik teoriniame lygmenyje. Įsivaizduokite, atsiranda reglamentas, kuris aiškina gaires, kaip turėtų būti įrengtas būstas tam tikra psichikos liga sergančiam asmeniui. O kas visa tai kontroliuotų? Jei būtų sutarta, kad namuose turi būti įdiegtas elektros skydelis, kuris apsaugo pacientą nuo, tarkime, viryklės, kas tą skydelį įmontuotų, finansuotų, patikrintų?“ – abejonių dėl saugumo priemonių užtikrinimo sako turintis psichiatras. – O kas, jei psichikos liga sergantis asmuo gyvena vienas, ir niekas juo negali pasirūpinti ar atsakyti už jo veiksmus?“. Pašnekovas dar kartą pabrėžia, kad grėsmę sau ar aplinkiniams keliančiam pacientui vieta tik specialiuose globos namuose.
Paklaustas, ar per daugiau nei keturiasdešimt metų darbo praktiką buvo atvejų, kai pacientas sukėlė stiprios žalos savo sveikatai ar turtui, A.Slatvitckis sako, kad tokių situacijų nepasitaikė – nei gaisrų, nei bandymų šokti pro langą neužfiksuota.
