2050-aisiais Lietuvos visuomenė bus viena vyriausių Europoje. Už lietuvius vyresni bus tik italai, portugalai ir kroatai. Tai lemia mažėjantis gimstamumas, emigracija, medicinos pasiekimai, visuomenės švietimas – daugiau žmonių domisi ligų prevencija, sveiko gyvenimo principus integruoja į savo kasdienį gyvenimą.
Vieni tokioje tendencijoje mato problemas: didesnes sveikatos ir socialinės apsaugos išlaidas, didėjančią naštą dirbantiesiems. Kiti – daugiau galimybių: pensinio amžiaus žmonės ilgiau liks darbo rinkoje, o taip vadinama „sidabrinė ekonomika“ leis kurtis įvairesniems verslo modeliams. Treti – pokyčius visuomenės mąstyme ir bendruomenės vertybių stiprėjime.
Kodėl negyvename ilgai ir laimingai?
Ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė turėtų būti lyg ir gera žinia – juk kaip tik to ir siekia ekonomiškai stiprios visuomenės. Kodėl tuomet senatvė yra tarsi kokia Dievo siųsta koronė, kurią norisi nustumti į užmarštį.
Jaunystės kultas ir vyresnio amžiaus žmonių nuvertinimas – vis dar gajūs Lietuvoje. Senyvo amžiaus žmonės jaučiasi skurstantys, vieniši ir apleisti. Tam – daug priežasčių, o padėčiai pakeisti nėra lengvų ir greitų sprendimų. Nors medicina žengia sparčiais žingsniais į priekį, deja, bet dėl pajamų ir socialinės nelygybės, jos vaisiais pasinaudoti gali ne visi. Panašu, kad turime situaciją, kai vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja sparčiau nei sveiko gyvenimo trukmė, ir tai lemia senėjant prastėjančią gyvenimo kokybę.
Ateities tendencijos Lietuvai kol kas itin nepalankios, juk senstant visuomenei mažės dirbančių žmonių, tuomet, kas suneš į „Sodrą“ orioms pensijoms mokėti reikalingą sumą? Iki šiol vidutinė Lietuvos pensija sudarė 47 proc. buvusių žmogaus pajamų, kai ES vidurkis – 68 proc. Situacija, žinoma, pastaruosius kelis metus gerėja, tačiau visas valstybės pastangas kelti senjorų pensiją, suvalgo augančios kainos. Lyg suktumės tarsi voverė rate – stengiamės, bet niekur nenubėgame.
Jaunystėje – ne tas galvoj
Pensinio amžiaus žmonės, o ypač – moterys, Lietuvoje įvardijami kaip viena iš socialiai pažeidžiamų grupių patiriančių atskirtį, skurdą ir diskriminaciją. Štai čia yra pagrindinė priežastis, kodėl bijoma senatvės. Juk, jei žmogaus laukia skurdas, vienatvė ir ligos, kas nori tokios ateities? Deja, Lietuva kol kas neturi jokios kryptingos visuomenės senėjimo proceso galimybių strategijos. Taigi, nors ir esame lyderiai senėjimo procesuose, visai ne lyderiai – sprendimuose. Alternatyva – veiksmų už savo ateitį griebtis pačiam?
„Lenk medį kol jaunas“, – sako populiarus posakis. Bet jaunystėje tūlam lietuviui „ne tas galvoj“, kad mąstytų, ką veiks sulaukęs senatvės. Visgi, mažiausia, ką gali padaryti jaunas žmogus, nenorėdamas po 50 metų gyventi skurde – kaupti pinigų savo sąskaitoje, įsigyti nekilnojamojo turto, dalyvauti privačiame pensijų kaupime. Maždaug trečdalis visuomenės yra sukaupę pinigų senatvei. Taigi, su asmenine iniciatyva pas mus prastai – vis dar yra galvojama: „Kai pasensiu, kas nors pasirūpins“.
Senjorai patys imasi iniciatyvos
Panašu, kad tas „kas nors“ bus… vyresnio amžiaus žmonės. Teks rūpintis vieniems kitais. Užsienyje senjorai padedami socialinių darbuotojų imasi iniciatyvos, buriasi į bendruomenes – dalijasi gyvenimo erdve, padeda vieni kitiems. Veikimo modelis – labai paprastas. Nekilnojamo turto turintys senjorai jį išnuomoja, o už nuomos pajamas gyvena bendro gyvenimo namuose. Skandinavijos šalyse plinta senjorų rajonai, juose – specialiai vyresnio amžiaus žmonėms pritaikyti būstai. Yra ir verslo įmonių, kuriančių paslaugas vienišiems senjorams.
Lietuvoje turime panašų socialinį projektą „Orūs namai“. Tačiau tokių iniciatyvų mažai, o senyvo amžiaus lietuviai vis dar pripratę verkti ir geriau kaltina valdžią, užuot ėmus asmeninės atsakomybės. Štai Italijoje vyresnio amžiaus žmonės priima iš kitų miestų atvykusius studentus pagyventi ne už atlygį, o už pagalbą: nueiti į parduotuvę, atlikti namų ruošos darbus.
Svarbu aktyvinti pačius senjorus: propaguoti senjorų savanorystę, kurti bendras susitikimų vietas, steigti „senjorų savanorystės bankus“, darbo skelbimus orientuoti vyresnio amžiaus žmonėms, skatinti mokytis visą gyvenimą. Lietuvoje turime Trečio amžiaus universitetą, tačiau tai toli gražu ne tas pat, kas, pavyzdžiui, Azijoje. Ten yra universitetų, kuriuose senjorai gali nemokamai studijuoti kartu su jaunais žmonėmis ir jiems nereikia laikyti egzaminų.
Socialiniai darbuotojai – bendruomenių telkėjai
Valstybė dėl objektyvių priežasčių negalės viskuo pasirūpinti už mus. Turime atsigręžti į šeimą, į bendruomenę. Čia matau neišnaudotą socialinių darbuotojų vaidmenį. Lietuvoje reikia atkurti žmonių bendruomeniškumą, gebėjimą veikti kartu. Socialiniai darbuotojai mokosi tokio bendruomenės telkėjo savybių ir jas pritaiko praktikoje. Lietuvoje yra iniciatyvų, kai socialiniai darbuotojai bendruomenėse sutelkia senyvo amžiaus žmones susikurti darbo vietas.
Tačiau tam, kad tokios iniciatyvos gyvuotų, socialinius darbuotojus reikia atpalaiduoti nuo „Maisto banko“ porcijų dalytojų rolės. Šalies savivaldybės tiesiog švaisto potencialą, kurį galėtų panaudoti gyventojų gerovės kūrimui. Žmonės dažnai net nežino, kad seniūnijoje yra socialinis darbuotojas, kuris galėtų padėti. O nežino, nes „popieriniais“ darbais užverstas socialinis darbuotojas negali aplankyti jo seniūnijoje gyvenančių senyvo amžiaus žmonių, su jais susipažinti, išsiaiškinti socialinės pagalbos poreikius. Šią situaciją reikia keisti.
Laikas išnaudoti galimybes
Jei senatvėje norime gyventi kaip vokiečiai, šveicarai ar švedai, ne mažiau svarbu yra kokybiškos ir prieinamos sveikatos ir socialinės paslaugos. Kaip tik šiuo metu yra gan ambicingų idėjų reformuoti slaugos ir socialinių paslaugų sferą. Reformos tikslas – suteikti galimybę vyresnio amžiaus žmonėms kuo ilgiau praleisti namuose, o ne slaugos įstaigose. Į paslaugas senyvo amžiaus žmonėms iki šiol buvo žiūrima per institucinę prizmę – globos namai, senjorų „darželiai“, tad iniciatyva „grįžti“ į šeimą, padėti šeimai – tikrai sveikintina.
Reikia ir kitų idėjų, kurios įtrauktų jauno amžiaus žmones. Pavyzdžiui, Šveicarijoje ir dar bent trisdešimtyje pasaulio šalių veikia taip vadinamas laiko bankas. Jo principas – savanoriškai savo laiką senyvo amžiaus žmonių priežiūrai skyręs žmogus kaupia taškus, kuriuos vėliau gali panaudoti pagalbai sau, kai pats pasens. Valstybei tai naudinga, nes padeda įveikti amžėjančios visuomenės keliamus iššūkius ir didina žmonių solidarumą.
Senatvė niekuo nesiskiria nuo kitų amžiaus tarpsnių, visuose juose reikia prasmingos veiklos, socialinių ryšių, sveikatos, pajamų. Svarbu tik matyti galimybes ir jas išnaudoti laimingos visuomenės kūrimui.
Jūratė Tamašauskienė yra Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė, Profesinių kompetencijų centro vadovė
