Hipochondrija (gr. hypochondriakós – kenčiantis nuo apatinės pilvo dalies, žarnyno ligų) – pernelyg didelis susirūpinimas sveikata, ligų ieškojimas jų net nesant. Tokio žmogaus niekada neapleidžia baimė, jog jis sunkiai serga arba tuojau susirgs. Jeigu hipochondrija jau įsigalėjo, tapo asmenybės savastimi, tai žmogaus neišgydysi kalbomis apie ligos nepagrįstumą. Baimė jį taip yra užvaldžiusi, kad visos valios pastangos nueina perniek. Tokia baimė vadinama nozofobija.
Moderniosios visuomenės psichologija pradėjo kalbėti apie sveikatos ir rizikos santykį, kurio gera iliustracija yra hipochondrija. Ši mentalinė būsena yra kartu ir ekstremalus atvejis. Mūsų sveikata ir mūsų santykis su mūsų pačių sveikata yra labai įdomi tema.
” Tai vienas iš nedaugelio negalavimų, kurio galima išmokti.
Juo užsikrečiama per kalbą – rašomąją ir šnekamąją.”- rašo F.Skarderud.
Kančios rūšių gali būti įvairių – nuo hipochondrijos žmogus gali labai smarkiai kentėti. Kas gi vyksta hipochondrijos atveju?
1. Hipochondrikas nukreipia visą savo dėmesį į savo susirūpinusį protą bei fantaziją, kuri iškreipia ir „išranda” ligas. Mūsų fantazija yra labai svarbus asmenybės elementas – ją galime panaudoti pozityviems jausmams susikelti – fantazijos ir svajonės apie gerus dalykus. Tačiau fantazijos dėka galime greit susikelti sau ir negatyvius būvius – nerimą, baimę, liūdesį bei kitokius sunkius jausmus.
2. Kitas svarbus dalykas kalbant apie hipochondriją- „užsikrėtimo” šaltinis- informacija apie ligas ir rizikas. Taigi, hipochondrijoje dalyvauja du faktoriai – mūsų „vidus” – protas, fantazija ir giluminiai jausmai bei aplinkos poveikis žmogui.
Kalbos struktūra pakeičia jausmus.
Jausmas pakeičiamas kuo nors konkrečiu: „Aš bijau” perverčiamas į „Aš sergu vėžiu”. Tai yra realybės iškreipimas, mąstymo klaida. Ir turime paradoksą – hipochondrijos atveju žmogus kenčia nuo negalavimo, kurio neturi…. Kita vertus, geroji hipochondrijos pusė – tai tarsi žmogaus psichinio nepasitenkinimo paaiškinimas.
Apie „užsikrėtimą” hipocondrija
F.Skarderud rašo, kad „hipochondrija yra proto ir kūno tuščios frazės”. Psichiatras ir kultūrogas studijuoja, ar iš tiesų pavojingas sveikatai sanitarinis švietimas, ar nekenkia švietėjiški straipsniai apie įvairias ligas spaudoje? Man irgi ne kartą teko girdėti, kaip nuo anoreksijos arba bulimijos kenčiančios merginos sakosi apie šias ligas sužinojusios iš spaudos, o jomis susirgo vėliau.
Tagi, ką rašo laikraščiai?
Spaudoje galime rasti apie rizikos veiksnius, kaip susergama vėžiu. Apie pašalinius reiškinius, apie kuriuos tau nepasako daktaras. Apie tai, kad žiemą ištinka sezoninė depresija. Pateikiami sąrašai profesijų, keliančių didžiausią stresą, ir kad „nuo streso gali sustorėti/netekti svorio”. Siūloma apskaičiuoti savo gyvenimo trukmę….nors tu greit mirsi nuo” cholesterolio, riebalų, nikotino, svaigalų, dervų, išmetamųjų dujų, sekso partnerių…. „Taip pateikiama paranoiška gyvenimo vizija”,- galvoja F.Skarderud.
Informacija apie sveikatą sudėtinga. Ji tikrai gali turėti šalutinių poveikių. Patirtis byloja, kad parodžius per TV filmą apie savižudžius, tą vakarą padaugėja savižudybių… Švietimas apie riziką sveikatai gali užkirsti kelią ligai – kažkas mes rūkyti, kažkas pakeis valgymo įpročius, ir tt. Tačiau dėmesio sutelkimas į riziką gali ir pakenkti sveikatai, nes tai laikas, kuris atiduodamas baimei, nerimui, gėdai.
Visuomenės bei technologijų vystymosi stadijoje žmogus niekada nebuvo saugesnis kaip dabar. Tačiau vis didesnę savo sąmonės dalį jis ėmė atiduoti nerimavimui dėl ligų. Manau, kad ne kiekvienam bus „pavojingas” straipsnis apie vėžį – nuo to ne kiekvienam žmogui prasidės hipochondrija. Už straipsnyje skaitytų ligų aprašymų užsikabins tas, kuris giliai viduje jau turėjo nesąmoningų baimių – ir visai nebūtinai dėl sveikatos. Hipochondrija yra baimės išraiška, o tos baimės objektas yra iliuzorinis – tai susirgimas, kuriuo tu nesergi.
Todėl akcentas hipochondrijoje krenta ant jausmo „Aš bijau”. Pati hipochondrija tik praneša žmogui, kad jis kažkuo nepatenkintas gyvenime, kad kažkas jam per sunku, kad jis nepakelia kažkokių savo jausmų. Būtent dėl to, kad hipochondrija yra tarsi gilesnių psichologinų problemų simbolis, ji gydoma psichoterapijoje – tą simbolį tiesiog reikia iššifruoti, kas gi iš tikrųjų slypi po susigalvotu susirgimu ir simptomais. Perdėtas rūpinimąsis seikata yra didžiausia grėsmė sveikatai.
Kaip ir ekstremalioje rizikoje, hipochondrijoje rizika yra tokia pati – tu žinai kad nežinai, kas bus su tavimi kitą minutę: kaip jausies, ar svaigs galva, ar neapalpsi ir kt. Hipochondrijos sąvoka „išrasta” jau senai. štai kokia yra jos raida:
1-oji fazė- antika- XVII amžius- tuo metu hipochondrija buvo suprantama kaip tikra liga pilvo srityje ( graik. Hypochondros- po šonkauliais.)
2 -je fazėje iki XIX amžiaus ir toliau ji suvokta kaip liga, tik jau susijusi su nervų skaidulomis. Hipochondrija buvo pradėta sieti su melancholija bei ypatinga nejautra.
3-je fazėje šis negalavimas nebesiejamas su biologija. Hipochondrija jau vadinama fobija ir pradedama sieti su neuroze.
Dabartinė fazė – žiniasklaidos hipochondrija – taip ją pavadino kultūrologas F.Skarderud’as.
Kaip žmogus galėtų apsisaugoti nuo žiniaskalidos hipochondrijos?- klausia savęs kultūrologas. Patikimi mokslininkų pareiškimai greitai tampa žurnaliztiniu melu, kurio viskas dramatizuojama….. Iškeliamos kurios nors žurnalistui įdomios detalės, o visuma „pametama”. Tiesa pamerčiama neatpažįstamu…
Hipochondrija – kalbinis negalavimas. Kaip sakoma – nuo ko susirgai, tuo ir gydykis… Kalba ir yra geriausi vaistai.
