Likimas – puikiausias gydytojas, išgydantis visus iki vieno. Kiekvienam mūsų jis leidžia pačiam laisvai pasirinkti mokymosi būdą: karališkąjį pažinimo kelią arba įprastinį ligos ir kentėjimų kelią. Atsiųsdamas problemą (ligą), gyvenimas pasiūlo atsisakyti kažko, kas nėra mūsų savastis, pakeisti senus įpročius ir tuo pačiu pašalinti ligos priežastį. Tačiau daugelis tiesiog nenori nieko keisti, mokytis naujo mokslo – gyvenimo harmonijoje.
Kūno ligos ir negalavimai – tai neteisinga mūsų laisvo pasirinkimo išraiška: ne tos veiklos krypties, ydingų požiūrių, įsitikinimų, nuomonių, gyvenimo stiliaus pasekmės. Vertėtų atminti, jog ego ir dvasia turi skirtingus troškimus: ego trokšta patogumų ir malonumų, o dvasia – vystymosi, pažinimo bei mokymosi. Ir mes patys sprendžiame, kurio iš jų mums klausyti.
Dažniausia sveikatos problemų ir ligų priežastis – mūsų destruktyvios mintys.
Kiekvienas veiksmas prasideda nuo minties ar įsivaizdavimo, kuris ir įjungia žmogaus kūną veikimui: padidėja kraujospūdis, pulsas, suaktyvėja nervų sistemos darbas, galiausiai pradeda susitraukinėti raumenys, įgalinantys kūną įgyvendinti sugalvotą mintį. Tačiau gyvenant nuolatiniame strese, nesimokant gyvenimo pamokų ir nesuvokiant savo klaidų, tarp smegenų ir kūno organų suintensyvėja informacijos perdavimas. Jei kuri nors proto dalis taip dirbdama pervargsta, ji, kaip sugedęs kompiuteris, kūno organams pradeda siųsti klaidingą informaciją. Taip smegenyse atsiranda „nejudantis vaizdas“, signalizuojantis kūno organams apie konfliktą su audringu reikalavimu jį likviduoti.
Kūnui gyvenant nuolatiniame streso režime prasideda liga. Taip „simptomų kalba” kūnas ne tik pasako, kad mes sustingome, nes sustojome savo dvasinės evoliucijos kelyje, galimai per daug sureikšmindami materialaus gyvenimo dalykus, bet ir nurodo kur mūsų kūne yra pažeista pusiausvyra ir kaip ją atstatyti. Tik nustojus stresuoti, kūnas atgauna normalų ritmą ir simptomai išnyksta.
Žmogaus kūnas yra sudarytas iš maždaug 100 mlrd. ląstelių. Tai visa Visata, kurioje vieninteliais mąstytojais esame mes patys. Mūsų mintys tiesiogiai pasiekia kiekvieną kūno ląstelę ir tokiu būdu lemia mūsų sveikatą. Taigi, tik mes patys galime ją valdyti ir keisti. Kiekvieną akimirką mes galime pakeisti savo mintis, o kartu ir savo gyvenimą.
Kūnas – tai mūsų sąmonės realizacija.
Žmogaus kūnas yra tarsi ekranas, transliuojantis filmą, kurį susikuriame mes patys. Filmas – tai mūsų mintys, mūsų sąmonės projekcija, atspindys. Būtent sąmonė nusprendžia kokį filmą žiūrėsime. Kūnas negali šio filmo nei kurti, nei režisuoti. Jis tik parodo mums tuos kadrus, kurie užfiksuoti „vaizdo įraše“ – t. y. apie 8–10% mūsų sąmonėje ir net 90% pasąmonėje. Todėl neužtenka tik lopyti „ekraną“, jei kažkam nepatinka filmas – tai tik simptomų „gydymas” bei chirurginių operacijų esmė. Be abejo, kai „ekranas“ prakiūra ar ant jo išauga augliai – operacija būtina, tačiau nekeičiant filmo, t. y. savo sąmonės turinio, tai prilygsta tik kosmetiniam remontui, kuomet po storu dažų sluoksniu paslepiami giluminiai defektai.
Visos vadinamos senėjimo ligos – tai tik informacija apie mūsų neišspręstus gyvenimo uždavinius. Begalė žmonių praleidžia tokias brangias žemiškojo gyvenimo akimirkas tiesiog tuščiai švaistydami laiką. Jie atkakliai nenori pažinti nieko naujo, mokytis, keistis, o sulaukę senatvės ir kamuojami ligų, ieško „stebuklingų“ gydytojų, kurie it burtų lazdele panaikintų visas jų užgyventas sveikatos problemas. Yra ir tokių, kurie vegetuoja ir laukia, kada ateis „kalėjimo šioje Žemėje“ pabaiga, nesusimąstydami, o kas po to? Deja, savižudybių skaičius taip pat nemažėja…
Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie visą gyvenimą sirgo, o į senatvę pasveiko ir sužydėjo. Jeigu mes esame savimi, t. y. atspindime pasauliui savo tikrąją esmę, kūnas neturėtų sirgti, nes mūsų sąmonė kuria tobulą filmą. Taigi, iš tiesų mes turėtume būti dėkingi ligai už „įteiktą“ mums kūno pranešimą apie mūsų netinkamą gyvenseną ir mąstymą. Kiekvienas simptomas padeda mums pabusti ir subręsti iki tokio lygio, kokio mes neprisivertėme pasiekti iki ligos.
Mes nežinotume ligų jeigu gyventume harmonijoje su savimi ir pasauliu.
Neretai visa mūsų aplinka, supantys žmonės verčia mus prisitaikyti, primesdami mums įvairius vaidmenis bei elgesio stereotipus. Tačiau jeigu darome ne tai, kas mums skirta, mūsų sielos liūdi. Tuomet kūnas ligų pavidalu mums siunčia signalus: „Tu nesi savimi“, „Tau trūksta meilės sau pačiam, savo tikrajam „Aš““. Todėl labai svarbu save stebėti ir stengtis būti tuo, kas iš tikrųjų esame, atsisakant primetamų vaidmenų ir būdo savybių, siekiant harmonijos su savimi ir pasauliu, neįsivaizduojant savęs geresniais ar blogesniais, negu iš tikro esame.
Pateiksiu keletą psichosomatikos pavyzdžių, atskleidžiančių kaip mūsų psichinės pusiausvyros nebuvimas tiesiogiai veikia mūsų organizmo fiziologinius procesus. Taigi, susirgti galima jeigu:
- Gyvename vaidindami tai, kuo norėtume būti, užgniauždami ir slapstydami savo tikrąjį „Aš“. Šitaip imame gyventi vis didėjančioje disharmonijoje su savimi ir pasauliu, savo viduje nusiteikdami prieš visus ir prieš viską, bei perkeldami savo klaidas aplinkiniams. Taip „nejučia“ mus pradeda supti vien „priešai“, o tame tarpe ir ligos.
- Žvelgiame į pasaulį dualistiniu žvilgsniu. Dažnas žmogus mato pasaulį ne kaip absoliuto, vienio pasireiškimą, bet kaip dualų, viską skirstydamas į aš ir tu, gerai – blogai, patinka – nepatinka, myliu – nemyliu ir pan. Toks žmogus negyvena savo tikrajame „Aš“ – dieviškoje prigimtyje, jis pasitraukia nuo savo tikrojo Kelio, nuo Visatos šaltinio ir gyvena disharmonijoje, todėl serga.
- Gyvename nemeilėje – vadinasi, nemylime ir savęs, nepriimame savęs tokių, kokie esame ir siekiame atlikti svetimą vaidmenį, o ne gyventi taip, kaip mums patiems to norisi.
- Mus slegia „nesuvestos sąskaitos“ – kažkam neatleista, kaltinama, priekaištaujama. Tai tarsi minčių „vaiduokliai“, verčiantys mus aklai klaidžioti praeities labirintais.
- Gyvename nuodėmėje – tiesiogiai darydami nuodėmes teršiame savo kūną ir sielą.
- Prarastas gyvenimo džiaugsmas ir lengvumas. Taip nutinka, kai esame be perstojo kuo nors susirūpinę: darbu, gyvenimo rolėmis, pasaulinėmis problemomis, bet kuo, kas nepriklauso mūsų dabarčiai, tačiau mes iki šiolei tuo gyvename.
- Nevykdome gyvenimo užduočių – to, ką gyvenimas duoda: mokytis, keistis, žengti pirmyn ir aukštyn savyje. Taip stoviniuojant vietoje dažniausiai „į pagalbą“ atsiunčiama liga.
- Negyvename taikoje su savo aplinka, vadinasi, ir su pačiais savimi. Gyventi harmoningai reiškia gyventi taikoje, t. y. ugdyti savo gerą valią ir būti sveiku.
- Negyvename čia ir dabar. Gyvendami praeitimi, mes gyvename tuo kas mirę – praeities nebėra. Gyvendami ateitimi, gyvename neegzistuojamu laiku. Tačiau vakarykščios dienos nepakeisime, o rytojų galime lemti tik dabar. Kai mūsų mintys sukasi apie kitus žmones, aplinkybes, daiktus bei kitą laiką, mes netenkame galimybės būti pačiais savimi, būti tuo, kas esame šiuo laiku ir šioje vietoje. Tad „traukinys nelaukia“, – susiklosčiusios aplinkybės atsiunčia mums ligą. Tačiau kaip svarbu suvokti, kad kiekvienoje akimirkoje yra naujas čia ir dabar, kuris mums atneša naują galimybę būti tuo, kas esame.
Galingiausia pasaulyje gydomoji jėga yra meilė.
Tas, kas nuoširdžiai myli, vargu ar susirgs – juk meilė yra stipriausia ir švariausia energija visoje Visatoje. Tačiau atverti savo širdį tyrai, dieviškai meilei gali būti ne vieno gyvenimo darbas ir užduotis. Todėl išskirsiu dar vieną svarbų dalyką, į ką turėtume atkreipti dėmesį, siekdami palaikyti harmoniją visoje savo esybėje. Tai maistas, kuriuo mes maitinamės fiziniame, emociniame, mentaliniame ir dvasiniame lygmenyse:
- Teisingas fizinis maistas – žinoma, šviežias, gyvas, pagamintas su meile. Tačiau pirmiausia išmeskime iš savo meniu visus maisto falsifikatus, valgymą netinkamu laiku ir su destruktyviomis mintimis.
- Teisingas psichinis maistas – tai pozityvios emocijos. Mokykimės nesijaudinti, nestresuoti, nepykti, ilgai negalvoti apie rūpesčius, nesimurkdyti problemose, vengti liūdesio, nusivylimo, baimės, neapykantos ir pan.
- Teisingas dvasinis maistas – tai mūsų pastangos galvoti, kalbėti ir veikti tik pozityviai. Svarbu savęs paklausti, kuo mes norime maitinti savo sielą ir teisingai pasirinkti ką skaityti, klausytis, žiūrėti, su kuo bendrauti ir pan. O svarbiausia, atidžiai sekime, ką mąstome šiandien, nes tokiais tapsime rytoj.
Džiaugiuosi, kad pasaulyje gausėja sąmonėjančių žmonių, prioritetą skiriančių sveikatai. Jie žino, kad visa ko, kas mums svarbu – darbas, karjera, sėkmė, gerbūvis ir t. t., – pamatas yra sveikata ir kai jos netenkame, nukenčia viskas. Todėl kad ir kas benutiktų, būtina mokytis keisti save, rasti savo gyvenimo tikslą, būti savimi, kad galėtume padėti sau ir kitiems tvirtai ir oriai žengti savo gyvenimo Keliu.
/ Pagal Kurt Tepperwein „Ką nori pasakyti tavo liga. Simptomų kalba“/
Su meile, gyd. Liudmila Vingilienė
