Kalbant apie vyro ir moters tarpusavio santykius, labai dažnai akcentuojama, kaip svarbu neužgniaužti savo jausmų, ne kaupti nuoskaudas ir nepasitenkinimą, o kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis (žinoma, kai tam laikas). Įvairūs nutylėjimai savaime pradeda atrodyti kaip kažkas neigiamo, ardančio santykius. O visgi ir nutylėti tenka, maža to – būtina. Taigi, kada svarbu kalbėtis ir išsakyti, o kada verčiau patylėti?
Akistatos
Esame skirtingi: vieniems kalbėtis apie savo emocijas, jausmus, potyrius, tiek teigiamus (švelnumą, dėkingumą, artumą), tiek neigiamus (baimę, nepasitenkinimą, susierzinimą), tenka mokytis, o kitiems – sunku susilaikyti neišsisakius. Tai iš dalies susiję su lyčių skirtumais: moterys dažniau būna kalbėtojos, savo ir kito jausmų analitikės, o vyrai linkę susilaikyti nuo emocingų pokalbių ir išsamių santykių analizavimo. Tačiau toks apibendrinimas toli gražu ne absoliutus, juk daug kas priklauso nuo temperamento, išmoktų elgesio modelių. Tiek vyrai, tiek moterys gali būti arba tyleniai, arba, priešingai, ekspresyvūs emocijų ekspertai. Ir tikrai neverta nustatyti visiems bendro pageidautino atvirumo ir uždarumo santykio. Tačiau tam tikras gaires nustatyti galima.
Taigi, kada svarbu nenutylėti?
Kai jauti, kad nepasitenkinimas kaupiasi, ir neatsiranda būdų, kaip jis galėtų „nutekėti“, jau geriau pakalbėti apie tai, kad neprasiveržtų visu smarkumu (dažnai jau nebe adekvačiai) – pykčio priepuoliu, nevilties ir bejėgiškumo banga, neištikimybe ir pan. Tiesa, būna tokių susierzinimų, kurie nėra esminiai, jie kyla tiesiog dėl prastos nuotaikos, hormonų, tam tikrų tavo ar partnerio įpročių ar situacinės įtampos (pavyzdžiui, įtempta situacija darbe). Ir nors vieną akimirką gali sureaguoti labai audringai ir iškalbingai reikšti savo susierzinimą, tačiau užtenka atsitraukti ir, tarkime, iššveisti vonią, pažiūrėti filmą ar pasivaikščioti, ir susierzinimo kaip nebūta (jis jums pačiam atrodo juokingas). Tačiau jei jaučiam, kad nerimas ar nepasitenkinimas dėl tam tikro partnerio elgesio nėra situacinis arba vis grįžta, didėja, tai tikrai geriau nelaukti ir apie tai pasikalbėti.
Kai iškyla klausimas: būti sąžiningam ar ne? Turiu minty, ar būti sąžiningam ne tiek savo partneriui, kiek santykių atžvilgiu. Čia gali būti šiek tiek painu, bet tai svarbus momentas. Juk nebūtinai turi savo partnerį informuoti apie kiekvieną tave apninkančią erotinę fantaziją ar agresijos impulsą. Tačiau jei jauti, kad kai kas tavyje tvenkiasi, kas gali tikrai paveikti santykius, geriau jau tai aptarti, kol besitvenkiantys jausmai neperaugo į konkrečius veiksmus. Geriau būti sąžiningam ir jei jau pasielgei netinkamai, kai nesakydamas apie tai, kas nutiko, jautiesi apgaudinėjąs savo partnerį. Aišku, ne visų žmonių sąžinė veikia vienodai jautriai. Vienam, pavyzdžiui, atsitiktiniai intymūs santykiai – nieko tokio ir sąžinės negraužia, kitas jaučiasi prasikaltęs vien pafantazavęs apie intymų artumą su kitu žmogumi. Vis tik žmonės tikrai linkę dažniau nutylėti apie savo prasižengimus, o ne juos atskleisti vien jau dėl to, kad nenori pamatyti skaudžių ar nemalonių partnerio reakcijų, šiam sužinojus tiesą. Čia lengva save apgauti: tarsi norime apsaugoti partnerį nuo nemalonumo, nors iš tiesų tiesiog patys labai vengiame atgailos (čia atgailą supraskime kaip empatiją žmogui, kurį patys nuskriaudėm). Visgi prasižengimų nutylėjimai dažniau padaro žalos santykiams, nei juos apsaugo.
Kai partnerio elgesys pažeidžia mūsų (ar mūsų vaikų) orumą: kai fiziškai ar psichologiškai smurtaujama, kai demonstruojama akivaizdi nepagarba, kai vyksta žeminimas.
Gražūs nusižengimai įprastoms tiesoms
Nuoširdus kalbėjimas apie savo jausmus ir emocijas visgi gali būti ir pervertinamas. Tikrai ne kiekvienas konfliktėlis turi būti išgvildenamas ir išnarstomas iki paskutinio siūlelio, kaip ir ne kiekvienas susierzinimas ar liūdesėlis turi būti išreiškiamas.
Kai knygynuose atsirado daug įvairiausios psichologinės literatūros, savigalbos knygų, kai rengiama tiek daug seminarų, skirtų savianalizei, padedančių mokytis pripažinti savo jausmus, išreikšti norus ir pageidavimus (ne tik savo partneriui, bet ir apskritai gyvenimui), kai kurie psichologai vis dažniau kalba apie naują tendenciją – žmonės daugelyje tarpusavio santykių situacijų per daug sureikšmina, ką jie jaučia. Kitaip tariant, per daug klausiame savęs: „Kaip aš jaučiuosi? Ar aš su juo laiminga?“, ir per mažai tokius klausimus susiejam su kitu: „Ką jis ar ji jaučia? Ką aš darau, kad jis ar ji jaustųsi laimingesnis ar laimingesnė?“
Neseniai lietuvių kalba išleistoje knygoje „Psichologai irgi klysta“ neuropsichologas, filosofas Paulas Pearsallas kritikuoja įvairias populiarioje psichologinėje literatūroje ir seminaruose perteikiamas psichologines „tiesas“. Jis kritikuojam ir įvairų įsivaizdavimą, kokie turi būti meilės santykiai. Knygoje autorius pateikia testą, pavadintą „Kiek esate vertas meilės?“ Klausimai skamba taip:
Ar priimate savo partnerio požiūrį į namų ruošą ir padarote daugiau, nei, jums atrodo, turėtų būti iš jūsų reikalaujama?
Ar patylite ir nepasakote kitam ko nors vien todėl, kad tai galėtų įžeisti jūsų partnerio jausmus?
Ar stengiatės gyventi pagal savo partnerio punktualumo supratimą?
Ar sutinkate priimti savo partnerio bendravimo taisykles – klausytis jo tiek, kiek jis nori, kalbėtis apie tai, apie ką reikia kalbėtis, – net jeigu tai pareikalauja daug jūsų energijos, dėmesio ir pastangų slepiant nuobodulį?
Ar susilaikote nuo mėginimų pataisyti savo partnerį netgi tada, kai lengvai ir teisėtai galėtumėte tai padaryti?
Ar „meluojate“ partneriui girdamas jo patiekalą arba projektą, kuris jums atrodo tragedija?
Ar žinote, kas jūsų partnerį prajuokina, ar mėginate pralinksminti jį, ar juokiatės iš partnerio juokų netgi tada, kai girdite juos šimtąjį kartą?
Autorius klausimų teste pateikia ir daugiau, čia tik keletas pavyzdžių. Jo teigimu, kuo daugiau surenkate teigiamų atsakymų, tuo labiau tikėtina, kad esate vertas meilės. Maža to, jo manymu, pagal šį testą galima prognozuoti, ar poros išsiskirs, ar ne.
Ir, tikrai, šie klausimai visai neatitinka strategijų „aš turiu teisę“, „į mano poreikius turi būti atsižvelgiama“ arba „turiu išsakyti, kas man nepatinka“. Tačiau šie klausimai atspindi realias, žmogiškas situacijas, kai išties geriau patylėti, nedemonstruoti savo lūkesčių ar „tikrųjų jausmų“ vien tam, kad mylimam žmogui būtų geriau. „Niekas iš mūsų tikriausiai niekada nebus mylimas tiksliai taip, kaip norėtume būti mylimi. Jeigu tikimės sukurti ilgalaikius santykius, pirmiausia turime stengtis ne ieškoti tinkamų partnerių, bet patys tokie tapti“, – rašo Paulas Pearsallas. Autorius ragina mylimą žmogų ir kasdienybėje matyti ne tik tokį, koks jis yra (ir narstyti po narelį vis kritiškai vertinant, atitinka mūsų geidžiamo partnerio vaizdą ar ne), bet ir tokį, koks galėtų būti. O tai reiškia ir ne taip jau retai nutylėti ar tiesiog nekreipti dėmesio į mažus kasdienius jo prasižengimus ar mūsų pačių lūkesčių ir jo elgesio neatitikimus. „Ilgalaikei meilei išsaugoti reikalingas gebėjimas matyti savo partnerio dorybes ten, kur jų iš tikrųjų nėra, – kontroversiškai teigia Paulas Pearsallas. – Laikui bėgant pasireiškia pozityvūs šių meilės iliuzijų šalutiniai efektai: mūsų partneriai gali pamažu mėginti tokie ir tapti.“
Gebėjimas nutylėti dėl meilės ir gebėjimas kalbėti dėl tiesos – tai dvi dorybės, kurių neįmanoma įgyti iš karto, bet ugdyti jas verta visą gyvenimą. Ir dar – svarbu išmokti atskirti, kada pasikliauti viena, o kada – kita jų.
O galėjau pasakyti…
Jei jau pradedame kalbėti apie pagyrimus (arba jų trūkumą) poros tarpusavio santykių situacijose, kažkodėl dažniausiai akcentuojame komplimentus, susijusius su moters išore: kaip svarbu moteriai, kad vyras pastebėtų jos naują gražią suknelę ar tiesiog pasidžiaugtų, kaip ji šiandien gražiai atrodo. Tikrai neneigsiu, kad ir tokie dalykai svarbūs, tačiau nejaugi džiaugtis ir girti galima tik išorę? Pagaliau, ar vyrams to nereikia?
Pamąstykite ir nuoširdžiai pirmiausia sau pačiam (ar pačiai) pripažinkite, kokias savo partnerio savybes, kokias jo elgesio ypatybes jūs vertinate? Tai gali būti paprasčiausi dalykai, pavyzdžiui: ji kaskart paruošia vaikams įdomius karnavalinius kostiumus; jis darbštus ir yra šeimos finansinė atsvara (čia, žinoma, gali būti ir ji); jis moka labai netikėtai pralinksminti, kai užklumpa prasta nuotaika; ji labai apsiskaičiusi; jis linksmai išdykauja su vaikais – sąrašas gali būti ilgas. Na, ir paklauskite savęs, kaip dažnai apie tai savo partneriui pasakote (būtent jam (jai), o ne draugui ar draugei), pasidžiaugiate garsiai. Daugelis gerų dalykų porai ilgą laiką gyvenant kartu atrodo savaime suprantami. Bet kaskart, kai pasidžiaugi net visai paprastais dalykais (pavyzdžiui, pasakai, jog džiaugiesi, kad partneris skaniai kvepia ir rūpinasi savo higiena, arba vertini tai, kad partneris stengiasi nepertraukti kalbantis), kitam žmogui tai gera išgirsti. Ilgainiui tai tampa tikra atsvara ir suteikia jėgų ir ryžto kalbėtis ir apie santykių sunkumus.
Sakoma, kad nuodėmė yra ne tik tai, ką blogo padarei, bet ir tai, kad galėjai padaryti gero, bet nepadarei. Galima sakyti, nuodėmė pačiam artimiausiam žmogui nepasakyti visų tų gerų ir gražių dalykų, kuriuos galėtum pasakyti, bet nepasakai, nepasidžiaugti juo kuo dažniau.
