Kraujo donorystės saugumas Lietuvoje kelia pagrįstų abejonių. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) parengtoje ataskaitoje skelbiama, kad infekcinių laboratorinių žymenų tarp pastovių donorų ar tik pageidaujančių jais tapti asmenų pernai užregistruota keli kartus daugiau nei 2011 metais.
Injekcijų plitimo tendencijos rodo, kad 2012 metais sifilio atvejų tarp donorų buvo užregistruota 2,8 karto daugiau, ŽIV – 1,2 karto, virusinio hepatito B – 7 kartus, hepatito C – 3,3 karto daugiau.
Pagal infekcijos rūšį daugiausia buvo nustatyta virusiniu hepatitu C infekuotų asmenų, kurie davė kraujo ir pageidavo tapti donorais. Laboratorinių tyrimų metu iš viso aptikti 462 tokie atvejai. Iš jų 356 žmonės pageidavo tapti donorais, o likę 106 hepatito C atvejai užregistruoti tarp pastovių donorų.
Be to, pernai rasti 196 sifilio, 29 ŽIV, 167 hepatito B infekcijų žymenys.
Sunkiau užtikrinti saugumą
Infekcijų paplitimas tarp kraujo donorų rodo, kad į kraujo donorystės įstaigas kreipiasi socialiai rizikingos elgsenos žmonės, šviežiai užsikrėtę įvairiomis infekcijomis. ULAC kelia prielaidą, kad tokie žmonės kraujo nori duoti dėl atlygio, tačiau patvirtinti šios hipotezės neįmanoma, nes suvestinėje kraujo donorystės įstaigų ataskaitoje pateikiama tik kiekybinė ataskaita apie infekcijų tyrimus, nenurodant kokiems – pastoviems, pirminiams, atlygintiniems ar neatlygintiniems – kraujo donorams yra nustatytos infekcijos.
Augantis donoro infekuotumas epidemiologiškai apsunkina kraujo saugumo užtikrinimą šalyje.
ULAC atkreipia dėmesį, kad donorų kraujo saugumas prasideda nuo neatlygintinos donorystės. Tai yra labai svarbi sąlyga saugiam kraujo perpylimui užtikrinti.
Todėl kraujo centrų veikla turėtų koncentruotis į pakartotinų neatlygintinų donorų sutelkimą. Pabrėžtina, kad, nors Lietuva planuoja iki 2015 m. gruodžio 31 d. pasiekti 98 proc. neatlygintinos donorystės, šiandieniniai rezultatai rodo, kad neatlygintinų donorų kraujas sudaro tik trečdalį visų donacijų Lietuvos kraujo centruose.
„Bėda ta, kad Lietuvoje išlieka gana daug kompensuojamos donorystės. Palyginti 2010 ir 2012 metus, infekcijų atvejų skaičius tarp kraujo donorų išaugo: narkotikus vartojantys žmonės, norėdami gauti piniginę kompensaciją, stengiasi būti donorais. Estijoje ŽIV infekcijos paplitimas keliolika kartų didesnis nei Lietuvoje, tačiau ŽIV infekcija nustatoma vienam iš 20 000 donorų, o Lietuvoje – vienam iš 5000. Netinkamas kraujas niekur nenueina, tačiau jis gali būti tiriamas vadinamajame lango periode, inkubacinėje stadijoje, kai infekcijos dar gali nepastebėti net moderniausi tyrimai“, – kylančių grėsmių neslėpė ULAC direktorius Saulius Čaplinskas.
Individualių mėginių tyrimai pareikalautų milijonų
Šiuo metu Lietuvoje galiojančiame kraujo donorų sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo privalomųjų tyrimų sąraše nustatyta, kad po kiekvieno kraujo davimo atliekami serologiniai virusų ŽIV–I, hepatito B ir hepatito C bei nukleino rūgščių tyrimai.
Kraujo donorystės įstaigos gali pasirinkti nukleininių rūgščių tyrimų metodą – individualiame mėginyje ar kaupinyje. Lietuvoje kaupinyje yra tiriamas 6–8 donorų kraujas.
Dėl tokios metodikos šiandien pacientas, kuriam reikia perpilti kraują, negali jaustis visiškai saugus.
Sveikatos apsaugos ministerija skaičiuoja, kad pereiti vien prie individualių mėginių, tiriant nukleinines rūgštis, būtų labai brangu ir iš valstybės biudžeto pareikalautų ne vieno papildomo milijonų litų. Tai atitinkamai pabrangintų kraujo donorystės centrų gaminamus produktus – kraujo komponentus.
Už sveikatos apsaugą atsakingos institucijos atstovai irgi įsitikinę, kad geriausias saugios kraujo donorystės užtikrinimas yra neatlygintina, savanoriška, bet ne mokama donorystė.
Lietuvoje neatlygintina donorystė sudaro tik 30 proc., mokama – net 70 proc. donacijų, kai Latvijoje, Lenkijoje ir Estijoje yra tik neatlygintina kraujo donorystė.
