Trys vyrai, kalintys Izraelio kalėjime, stoja prieš teisėją, kriminologą ir socialinį darbuotoją ir laukia sprendimo dėl lygtinio paleidimo iš kalėjimo. Visi trys jau įvykdė du trečdalius bausmės, tačiau teismas į laisvę paleidžia tik vieną. Spėkite, kurį?
Arabų kilmės izraelietis, 30 mėnesių kalintis už sukčiavimą (teismas vyksta 8 val. ryte).
Žydų kilmės izraelietis, 16 mėnesių kalintis už užpuolimą (teismas vyksta 15 val. popiet).
Arabų kilmės izraelietis, 30 mėnesių kalintis už sukčiavimą (teismas vyksta 17 val. popiet).
Galutinį teisėjo sprendimą, kaip paaiškėjo atlikus tyrimą, kuriame buvo išanalizuota daugiau nei 1000 panašių bylų, susijusių su lygtiniu paleidimu, lėmė ne nuteistųjų nusikaltimo, bausmės aplinkybės ar etninė kilmė, bet dienos laikas – kada byla svarstyta teisme.
Teisėjai, svarstę lygtinio paleidimo bylas, teigiamą sprendimą priėmė maždaug trečdaliu atvejų, tačiau tyrimas parodė, kad nuteistieji, kurių teismo posėdis vyko anksti ryte, lygtinai paleisti buvo beveik 70 proc. atvejų, tuo tarpu tiems, kurių svarstymai vyko darbo dienos pabaigoje, šis rodiklis nesiekia 10 proc.
8 val. ryte svarstytas arabų kilmės izraeliečio prašymas paleisti lygtinai buvo patenkintas, tuo tarpu 17 val. svarstytas kito, labai panašiomis aplinkybėmis nuteistojo atvejis – ne.
Per daug stebėtis tokiais teisėjų sprendimais arba ieškoti tyčinės kaltės iš tiesų neverta. Profesoriai Shai Danziger iš Ben-Gurion universiteto Izraelyje bei Jonathan Levav iš Stanfordo jau prieš metus rašė apie profesijų, susijusių su dažnu sprendimų priėmimu, rizikingumą – protinį darbą dirbantys žmonės, priimantys daug svarbių sprendimų, patiria tam tikrą sprendimų priėmimo nuovargį. Tiesa, mokslininkai dar tik pradeda šį reiškinį analizuoti, ieškoti priežasčių bei bandyti neutralizuoti to pasekmes.
Sprendimų priėmimo nuovargis paaiškina, kodėl paprastai nuovokūs ir protingi žmonės retsykiais pratrūksta pykčiu kolegoms darbe ar giminaičiams, švaisto pinigus drabužiams, prekybos centre perka pusfabrikačius ir greitą maistą ir nesugeba pasakyti „ne“ automobilį siūlančiam nuplauti prekiautojui. Kad ir kokie būtume racionalūs bei principingi, neįmanoma priiminėti sprendimų vieno po kito, nemokant biologinės kainos. Šis nuovargis kitoks nei tiesiog fizinis išsekimas, nes žmonės sąmoningai nesuvokia nuovargio, o tiesiog stokoja protinių jėgų.
Kuo daugiau sprendimų priimama per dieną, tuo sulig kiekvienu vis labiau varginamos smegenys, kurios ilgainiui ima ieškoti kuo lengvesnės išeities, dažniausiai siūlydamos du kardinalius sprendimus – arba beatodairiškai sutikti (užuot svarsčius galimas tokio sprendimo pasekmes), arba nedaryti nieko (įsijungia savotiškas „energijos taupymo“ režimas).
Toks sprendimo priėmimo atidėliojimas tik trumpam sumažina psichologinę įtampą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje dažnai turi neigiamą poveikį. Teisėjo atveju, tokiu būdu siekiama išvengti potencialiai rizikingo veiksmo – kalinio paleidimo į laisvę – ir taip, pasirenkant lengvesnę išeitį, kalinys lieka už grotų.
Socialinės psichologijos profesorius iš Floridos universiteto Roy F. Baumeister sako, kad gebėjimas laiku priimti tinkamus sprendimus nėra žmogaus savybė, tai – kintanti būsena, gebėjimas, kurį norint galima išsiugdyti. Profesoriaus atliktos studijos rodo, kad stipriausią savikontrolės jausmą turi tie, kurie geba planuoti savo gyvenimą kaip valios, stiprybės ugdymą – tie, kurie neplanuoja galybės vieno po kito vykstančių susitikimų, kurie vengia valgyk, kiek telpa bufeto tipo situacijų.
Kitaip tariant, užuot kiekvieną kartą priimdami sprendimą panašiose situacijose, jie suformuoja įprotį, rutininį veiksmą, ir taip sprendimo priėmimo situacija eliminuojama apskritai, pavyzdžiui, užuot svarsčius kiekvieną rytą, ar daryti mankštą, ar ne, susitariama su draugu dėl konkretaus mankštos grafiko.
Svarbu nepamiršti, kad net ir išmintingiausi žmonės negali laiku priimti tinkamų sprendimų, jei jie, tarkime, nepailsėję ar nepavalgę. Būtent todėl sprendimai dėl įmonės restruktūrizavimo nepriimami 4 val. popiet, o ilgalaikių įsipareigojimų neprisiimama vakare tuščiu skrandžiu. Žmonių, priimančių geriausius sprendimus stiprybė yra tai, kad jie žino, kada savimi pasikliauti nederėtų.
Pagal The New York Times parengė Akvilė Adomaitytė
