Agatas

Viltė Žukaitė. Eutanazija: noras numirti ar pagalbos šauksmas?

Autorė prestižiniame Freiburgo universitete studijuoja Caritas mokslų magistratūroje, metus savanoriavo Vokietijoje, padėdama pagyvenusiems, sergantiems žmonėms.

Eutanazija, pažodžiui „gera, teisinga, lengva, graži mirtis“, senovės Graikijoje reiškė ramią, lengvą mirtį arba garbingą žūtį kare. Iki pat XIX a. pabaigos ši sąvoka reiškė palydėjimą mirtin, o būtent – visos slaugos priemonės, nuskausminimas, buvimas su ligoniu kartu. Tik besibaigiant XIX a. iškelta šiuolaikinė eutanazijos idėja, – paciento nužudymas jo paties pageidavimu. Vokietijos baudžiamojoje teisėje eutanazija taip ir vadinasi – „Žmogžudystė pagal pareikalavimą“ (Tötung auf Verlangen). Šiandien eutanazija kai kuriose šalyse jau legalizuota, egzistuoja kelios skirtingos jos rūšys, tarp jų – ir  pagalba nusižudant.

Nužudymas, savižudybė – tai sąvokos, kurias sunku, jei išvis įmanoma, įsivaizduoti pozityviai. Įstatymu leisti eutanaziją reiškia įstatymu leisti žudymą. Kad ir su išlygomis, kad ir pačiam ligoniui pareikalavus, žudymas lieka žudymu, net jeigu tai ir pateikiama kaip gailestingumo aktas.

Kaipgi argumentuoja eutanazijos šalininkai? Eutanazija esanti ultima ratio, vienintelė, tikra likusi galimybė padėti sunkiai kenčiančiam žmogui, kai jau jokios kitos priemonės daugiau padėti nebegali, teigia jie. Žmogus esąs laisvas apsispręsti, ir jeigu ligos našta yra pasidariusi nebepakeliama, o gyvybė tapusi „nebeverta gyvenimo“, jis, užuot kentėjęs, turįs teisę „garbingai numirti“, t.y. pasirinkti savo mirties laiką pats. Gydytojas savo ruožtu privaląs gerbti paciento pasirinkimą ir padėti jam išsivaduoti iš kančių. Tiesmukiškesni utilitaristai dar prideda – toks žmogus nenori užsikrauti ant sprando artimiesiems ir kitiems aplinkiniams, tad jis turi turėti galimybę pasišalinti.

Svarbu suprasti, kad, kai kalbama apie eutanaziją, iš tikro kalbama apie žmogaus orumo suvokimą. Teologine kalba šnekant – neįkainojama žmogaus vertė kyla iš to, kad žmogus yra Dievo paveikslas – Dievas sukūrė žmogų panašų į save. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi nelygstamą, t.y. neatimamą, nepanaikinamą vertę, orumą, kuris duotas absoliučiai kiekvienam su jo žmogiškąja egzistencija. Pasak populiarios filosofo I. Kanto tezės, žmogus visuomet yra tikslas savaime ir niekada negali būti naudojamas kaip priemonė.  Tad kiekviena gyvybė nuo pradžios iki galo yra „verta gyvenimo“. Kita vertus, gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur karaliauja sveikatos ir grožio kultas, kur yra privaloma smagintis, gerai atrodyti ir sveikai jaustis. Šiuo atveju ne pati žmogiškoji būtis, bet tam tikros būsenos ir potyriai, išgyvenimai, daro gyvenimą vertą gyventi. Žmogaus gyvybė instrumentalizuojama, pati savaime ji kaip ir nebeturi vertės.

Abejojantys gali prieštarauti – o kaipgi su asmens apsisprendimo laisve? Šis argumentas, tiesą pasakius, yra itin ciniškas. Tariamoji laisvė yra matoma iš sveiko žmogaus, kuris greičiausiai pats gyvenime niekad nebuvo atsidūręs itin ekstremalioje situacijoje, perspektyvos. Jis nežino, kokias radikalias nuotaikų kaitas išgyvena sergantysis: vieną dieną apimtas juodžiausios depresijos maldauja mirties, o kitą – sunkiai suvokiamu jėgų antplūdžiu kabinasi visomis išgalėmis į gyvenimą. Be to, laisvo apsisprendimo argumentus išsakantis asmuo yra savarankiškas žmogus, galintis pats savimi pasirūpinti. Jis nesuvokia, ką tai reiškia būti nuolatinėje priklausomybėje, kai negali vienas net į tualetą nueiti. Sunkiai sergantis, nuo kitų priklausantis žmogus, savaime suprantama, pasidaro labai jautrus ir pažeidžiamas. Pasiūlyti jam tokioje situacijoje eutanazijos galimybę reikštų ne ką kita, kaip paraginimą. Šiaip ar taip žmogus nėra izoliuotas kokonas, jis visada yra santykyje su kitais žmonėmis, socialiniame tinkle, tad jo nuomonė apie save, savęs matymas paprastai taip pat yra nulemtas aplinkinių.

Eutanazijos priešininkų nuomone, įstatymu leisti eutanaziją reiškia teisiškai pripažinti, kad žmogaus orumas nėra neliečiamas, nepanaikinamas. Smarkiai keičiasi ne tik požiūris į žmogų, bet ir atsiveria pačios plačiausios erdvės tuo piktnaudžiauti. Iš teisės  pasirinkti mirtį netrunka atsirasti pareiga ją rinktis.  Neatrodytų didelė staigmena, jeigu sunkia ar juolab nepagydoma liga sergantys ligoniai būtų subtiliai spaudžiami pasirinkti greitą išeitį, ypač įvertinant, kiek kainuoja sunkių ligonių gydymas. Be to, kategorija „nebevertas gyventi“ netruktų išsiplėsti,  apimdama vis daugiau asmenų: ne tik nepagydomus ligonius, bet ir neįgalius žmones. Tai patvirtina ir siūlomos Belgijos eutanazijos įstatymo pataisos, siekiančios įtraukti į galinčių pasirinkti mirtį ratą paauglius bei Alzheimerio liga sergančius ligonius. Verta priminti Trečiojo Reicho laikus Vokietijoje, kai dėl rasės grynumo valstybėje buvo atsikratoma psichiniais ir kitais nepagydomais ligoniais.  Šiandienėje Vokietijoje, siekiant išvengti nemalonių asociacijų su nacių vykdyta vadinamąja ,,rasių higienos“ programa, ,,nekaltai“ pridengta eutanazijos vardu, privengiama vartoti šį žodį – jis paprastai vartojamas kalbant apie kitas šalis.

Kaip rodo eutanaziją įteisinusių šalių apžvalga, kuo toliau, tuo pasirenkančiųjų mirtį skaičius auga. Pavyzdžiui, Olandijoje nuo 2006-ųjų iki 2011-ųjų užregistruotų eutanazijos atvejų skaičius išaugo nuo 1923 iki 3695.

Autoritetingo medicinos žurnalo The Lancet atliktas tyrimas 2010 metais parodė, kad net 23 % eutanazijos atvejų Olandijoje nebuvo užregistruota, kas reiškia, kad iš tikrųjų 2011-aisiais įvykdytų eutanazijos atvejų galėjo būti daugiau nei 4500! Į šiuos skaičius, beje, nebuvo įtraukta pagalba nusižudant. Be to, Olandijoje 2010-aisiais buvo užregistruoti du psichikos ligų pacientų eutanazijos atvejai, 2011-aisiais – jau 13. Panašiai klostosi padėtis ir Belgijoje – pasirenkančių mirtį skaičius grėsmingai didėja.

Vertinant šiuolaikinės medicinos pažangą ir didžiules galimybes atitolinti mirtį, atskirai reiktų pakalbėti apie teisę šito atitolinimo atsisakyti. Turima galvoje kartais visas sveiko proto ribas peržengiantis dirbtinis gęstančios gyvybės palaikymas aparatais.

Ar išjungdamas aparatą ir taip atverdamas kelią įžengti mirčiai gydytojas irgi žudo, kada yra tikslinga ir teisinga nutraukti dirbtinį gyvybės palaikymą?  Pavyzdžiui, Vokietijoje, po labai ilgų diskusijų, priimta socialinio įstatymo pataisa, kuri leidžia žmogui iš anksto parašyti nurodymą nutraukti gydymą (išjungti prietaisus, palaikančius gyvybines funkcijas) tam atvejui, jei jis dėl ligos nebegalėtų pareikšti savo valios, pavyzdžiui, gulėtų komoje. Taip pat, kai pacientas nėra pareiškęs savo valios, tokį nurodymą pagal šį įstatymą gali pareikšti globėjas arba artimieji.

Kaip rodo patirtis, šis nurodymas nėra įpareigojantis, toli gražu ne visos gydymo įstaigos imasi jį vykdyti. Gydytojas gali ir pats savo nuožiūra nutraukti gydymą, tačiau tai nėra taip paprasta. Teisiškai tai yra leistina, kai pacientui konstatuota smegenų mirtis. Tačiau jos konstatavimas – medicinos problema, galiausiai susivedanti į klausimą: „kas yra mirtis, kada žmogus yra jau tikrai miręs?“ Yra įmanoma teisėtai nutraukti gydymą ir iki smegenų mirties, bet sąlygos yra labai sudėtingos. Kita vertus, paciento nurodymas irgi neretai kelia keblumų: tarkime, nuo kada galima tą nurodymą vykdyti.

Apie pagalbą nusižudant (asistuojamąją savižudybę – kaip kartais ji įvardijama) ligi šiolei Vokietijos baudžiamajame kodekse nėra iš viso užsiminta, todėl kai kam susidaro įspūdis, kad Vokietijoje ji yra leidžiama. Bandant pataisyti situaciją,  2012-ųjų lapkritį Vokietijos teisingumo ministerija pateikė komercinės asistuojamosios savižudybės uždraudimo įstatymo projektą, su išlyga, kad nekomercinis asistavimas, t.y. kai asistuojantysis yra paciento artimasis, nėra baudžiamas. Pagal pirminį planą šis įstatymas turėjo įsigalioti šių metų kovo 1-ąją, tačiau kilus audringoms visuomenės diskusijoms, politikai pripažino, kad įstatymo pataisa nėra tinkamai parengta ir per antrąjį šio projekto svarstymą sausio pabaigoje įstatymo priėmimas atidėtas.

Dažniausiai eutanazijos pageidavimas yra netiesioginis pagalbos šauksmas, žmogiškosios artumos šaukimasis, baimė pasilikti vienam. Tai tiksliai pastebėjo buvęs šv. Juozapo hospiso Londone vedėjas Lamertonas: „kai pacientas tikrai pareikalauja eutanazijos, reiškia, kad kažkas nepakankamai juo pasirūpino.“ Šiandieninė paliatyvinė medicina, bent jau Vakaruose, yra tiek pažengusi, kad beveik visi skausmai yra kontroliuojami. Tad mirties pageidavimas daugiau susijęs su psichologija nei su fiziologija. Paliatyvinė medicina, hospisai yra ideali alternatyva eutanazijai. Šioje srityje darbuojasi specialistai, kurie rūpinasi ne tik mirštančiuoju, bet ir jo artimaisiais, ir padeda, kiek tai įmanoma, prasmingai ir ramiai praleisti paskutines dienas, atsisveikinti su artimaisiais ir pasauliu. Žinoma, tam reikalinga lėšų – įsteigti tokias įstaigas, paruošti specialistus. Bet tai jau socialinės sistemos, medicininių paslaugų finansavimo reikalas. Ryškios spragos socialiniuose įstatymuose neturėtų būti lopomos  ligonių sąskaita.

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE