Ar galima įžvelgti teigiamą ryšį tarp žmogaus religingumo ir jo psichinės gerovės? Ar dera tarpusavyje lankymasis bažnyčioje, intensyvus maldos gyvenimas ir sėkmingas tvarkymasis su kasdienybės iššūkiais?
Atsakymo į panašius klausimus ieškoma nuo pat psichologijos mokslo ir jo praktinės krypties – psichoterapijos – atsiradimo.
XIX ir XX amžių sandūroje gimusi psichoterapija sąveiką su nepalyginamai senesnes šaknis turinčiu religijos institutu pradėjo nuo konflikto. Štai psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas religijos išpažinimą prilygino neurozei, tam tikram žmogaus pabėgimui nuo realaus pasaulio. Jam priskiriama ir garsios įžvalgos, jog Dievas tėra tėvo figūros projekcija, autorystė.
Akivaizdžiai persūdytą religingumo kritiką iš dalies galima pateisinti tuo, kad nauji dalykai dažnai atsiranda kaip priešprieša „pasenusiam“ pasauliui. Nors iš principo S. Freudas klydo tiktai religingų žmonių elgesiui priskirdamas kompulsyvius (įkyrius, nesąmoningai pasikartojančius) veiksmus. Juk bet kuri kita gyvenimo sritis irgi gali būti persmelkta liguistos neurozės. Tarkime, filosofija taip pat gundo gintis nuo kasdienybės nerimo ir chaoso pasitraukiant į harmoningą teorinių pažiūrų sistemą, o šių laikų pasitikėjimas mokslo tiesomis akivaizdžiai įgavęs dogmatinio religingumo bruožų. Tad religija čia nėra kažkokia ypatinga išimtis.
Kiek vėliau tiek S. Freudo mokinių, tiek kitų psichoterapijos krypčių šalininkų pozicija dėl religijos fenomeno labai sušvelnėjo.
Yra žinoma, kad analitinės psichologijos įkūrėjas Carlas Gustavas Jungas pagalbos ieškančius katalikus siųsdavęs pas dvasininkus, tuo pripažindamas katalikybės psichoterapinį poveikį.
Trečiosios Vienos psichoterapinės mokyklos – logoterapijos – autorius Viktoras Franklis išskyrė skirtingus religijos ir psichoterapijos tikslus. Religija rūpinasi sielos išganymu, o psichoterapija siekia išgydyti sielą. V. Franklis pripažino, kad religija taip pat gali gydyti, tačiau tai įvyksta tarsi netiesiogiai, siekiant pagrindinio tikslo – sielos išganymo. Psichoterapija savo ruožtu taip pat gali padėti labiau įsisąmoninti religingumą ar net sukurti sąlygas atsivertimui į iki tol ignoruotą dvasinį gyvenimą.
Garsus JAV psichoterapeutas Rollo May pripažįsta S. Freudo indėlį iškeliant aktualų santykio su religija klausimą: ar žmogaus religingumas gilina jo priklausomumą ir išlaiko jį infantilios būsenos?
Juk kitame kraštutinume atsiduria ir įtikėjusiųjų idėja, jog religija bei jos praktikavimas savaime prisideda prie geresnės psichinės savijautos. Kai kada atsakymas yra „taip“, o kai kada – „ne“. Visuomet patartina žvelgti į religinių pažiūrų vidines reikšmes. Tačiau jas verta tirti ne kaip kažkokius abstrakčius teorinius įsitikinimus, bet kaip praktiškai funkcionuojančios asmenybės aspektus tiesioginio ryšio su konkretaus žmogaus gyvenimu kontekste.
Rollo May siūlo klausimų, padedančių tokiam įvertinimui.
Ar konkretus asmens religingumas nepaneigia jo valios, neįkalina infantilioje raidos stadijoje, nesudaro sąlygų pabėgti nuo laisvės keliamo nerimo ir asmeninės atsakomybės?
O gal, atvirkščiai, religingumas pasitarnauja prasmės pagrindu, patvirtinančiu asmens orumą ir vertę, suteikiančiu drąsos priimti neišvengiamus apribojimus ir sveiką nerimą, skatinančius vystyti savo galias, atsakomybę ir gebėjimą mylėti artimą?
Taigi, religijos išpažinimas gali tapti tiek silpnumo, tiek stiprybės šaltiniu. Tik toks religingumas gali būti laikomas konstruktyviu, jei jis sustiprina asmenį. Kai religija nesidangstoma pateisinti silpnybes ir jos nesigriebiama lyg paskutinio šiaudo.
Apibendrindamas savo ilgametę psichoterapinę praktiką, Rollo May konstatuoja, kad, viena vertus, tikintys žmonės yra labiau nusiteikę save „gerinti“, nes lygindamiesi su religiniais reikalavimais netrunka įsitikinti, jog jiems dar toli gražu iki tobulumo.
Kita vertus, religingas žmogus gali per daug pasikliauti Dievo apvaizda bei laukti, kad viskas jam bus patiekta tarsi ant lėkštutės.
Šie požiūriai vienas kitam iš esmės prieštarauja.
Pirmasis požiūris liudija apie žmogaus pasitikėjimą gyvenimo prasme ir verte, išreiškia brandų religijos indėlį ir paprastai suteikia psichoterapijai reikiamą impulsą.
Antrasis požiūris yra viena didžiausių raidos kliūčių tiek gyvenime, tiek terapijoje.
Tad kada religingumas trukdo siekti asmenybės brandos?
Pirmiausia – nekritiškai priėmus požiūrį, kad „Dievas viskuo pasirūpins“, o laimė ir sėkmė lydės kaip teisėtas atpildas, jei tik „būsime geri“. Bet tai skatina aklą paklusnumą išoriniams reikalavimams, prarandant atsakomybę ir pasirinkimo galimybes. Paradoksalu, tačiau paaukojus etinę autonomiją pajėgumas siekti tiesos ir iš jos kylančio gėrio sumažėja.
Ilgainiui suvokus, jog paklusnumas neatnešė nei sėkmės, nei laimės jausmo, gali kilti pasipiktinimas ir apmaudas.
Dievo delegavimas viskuo pasirūpinti pagrindžia nuostatą, kad kažkas iš žmonių taip pat turi teisėtus įgaliojimus kitiems demonstruoti savo galią. Savo knygoje „Pabėgimas iš laisvės“ Erichas Frommas taikliai pažymi, jog mazochizmas yra išvirkštinė sadizmo forma.
Kita tendencija, susijusi su nebrandaus religingumo indukuota pernelyg didele priklausomybe, yra siekti savivertės, prestižo ir galios išgyvenimų, tapatinantis su elito atstovais. Tokiu būdu tikintieji linkę idealizuoti dvasininkų luomą ar kiekvieną kitą asmenį, kuris yra aukščiau kitų jų pripažįstamoje prestižo ir galios hierarchijoje. Tačiau šis garbinimo fenomenas pasireiškia ne vien tik religijoje, bet ir versle, politikoje bei kitose gyvenimo srityse. Teisingai suvoktas santykio su autoritetu klausimas skatina atrasti asmeninės atsakomybės ribas: „Kas verčia mane glaustis po galingesniojo sparnais? Kokios problemos stengiuosi išvengti?“
Galiausiai, naudodamasis liguistomis religingumo formomis, žmogus stengiasi išvengti akistatos su savo vienišumu ir nerimu. Dievas verčiamas būti „kosminiu tėčiu“. Toks religingumas virsta racionalizacija, vengiant suvokimo, kad žmogui duota laisvė savarankiškai priimti sprendimus. Jeigu bėgimas nuo vienatvės ir nerimo yra pagrindiniai motyvai atsigręžti į Dievą, tai nepadės siekti asmenybės brandos ir ilgalaikėje perspektyvoje nesuteiks taip laukiamo saugumo. Egzistencinis vienišumas bei iš jo kylantis nerimas gali būti įveikiami pereinant iš priklausomybės į aukštesnę asmeninės laisvės ir integracijos pakopą, deramai pasitinkant įvairius gyvenimo iššūkius, dalijantis su kitais savo darbo ir meilės vaisiais.
Apibendrindamas Rollo May teigia, kad religingumas psichinės sveikatos požiūriu yra konstruktyvus tiek, kiek sustiprina asmens orumo ir savivertės jausmą, įkvepia pasitikėjimo, jog įmanoma gyventi pagal savo išpažįstamas vertybes, padeda plėtoti etinį sąmoningumą, laisvę bei atsakomybę.
Tad tikėjimas ar tokios religingumo praktikos kaip malda negali būti savaime nei „geros“, nei „blogos“. Daug teisingiau klausti, kiek šis konkretus tikėjimas ar jo išraiška daro meškos paslaugą bėgant nuo laisvės ir leidžiant sau būti „mažiau“ žmogumi, o kiek – tai būdas auginti asmenybę, skatinant ją naudotis savo galiomis bei atsakomybe.
Evangeliniame Jėzaus palyginime apie talentus, kuriuos reikia ne užkasti, bet leisti į apyvartą, įžvelgiame Dievo kvietimą žmogui būti aktyviu bendradarbiu (pagal Mt 25, 14–30). Dievas gydo, bet jis tai daro ne be paties sergančiojo dalyvavimo. O ir pats poveikis paprastai vyksta per kitus žmones. Jei kas nors atsiriboja nuo tokios pagalbos, atkerta save nuo gydančių versmių ir nesąmoningai gundo Dievą įsikišti antgamtiniu būdu (beje, pats Jėzus atmeta tokias Šėtono viliones).
Mūsų religinėse bendruomenėse taip pat galima sutikti tikinčiųjų, kurie, nepaisydami savo maldingumo, išgyvena įvairių psichologinių problemų. Tokie žmonės kenčia patys, tampa našta savo artimiesiems. Tai nebūtinai turi pasireikšti akivaizdžiais psichikos sutrikimais, bet gali atsispindėti tokiuose kasdieninio gyvenimo sunkumuose kaip negalėjimas įsipareigoti ar apsispręsti, pernelyg didelė priklausomybė nuo autoriteto, pašliję tarpasmeniniai santykiai dėl teisuoliškumo, apkalbinėjimo ir panašiai.
Tad ar su tokiu žmogumi susidūręs kunigas patars jam ieškoti ir psichologinės pagalbos, priklausys tik nuo dvasininko supratimo bei požiūrio. Tačiau reikėtų pasidžiaugti, kad Lietuvoje taip pat galime sutikti savo religinių įsitikinimų neslepiančių psichologų ar psichoterapeutų, kurie ne tik kad nelaikys tikėjimo liguista būsena, bet ir padės siekti brandesnės jo išraiškos.
