Milteliai injekcijų tirpalui
VAISTO FORMA IR SUDĖTIS
Tabletės. Vienoje tabletėje yra 50 mg azatioprino(azathioprinum).
50 mg tabletės yra geltonos, apvalios, abipusiai išgaubtos, su apvalkalu,
įspausta vagelė ir užrašas „WELLCOME K7A”, 25 mg(oranžinės, apvalios,
abipusiai išgaubtos, su apvalkalu, įspausta vagelė bei užrašas „L3C”.
Flakonai. Viename flakone yra 50 mg azatioprino natrio druskos sterilių
miltelių (gintaro spalvos, išdžiovintų šaldant) injekcijų tirpalui
paruošti.
INDIKACIJOS
Imuranas, kaip imunodepresantas, vartojamas (vienas, kartu su kitais
imunodepresantais, dažniausiai kortikosteroidais, arba kitomis gydymo
priemonėmis) imuninei reakcijai slopinti. Terapinis poveikis pasireiškia
tik po kelių savaičių arba mėnesių ir primena poveikį, kurį sukelia kortikosteroidai. Nepageidaujamas imurano poveikis yra mažesnis nei ilgai vartojamų didelių kortikosteroidų dozių.Kartu su kortikosteroidais, kitais imunodepresantais bei gydymo priemonėmis jis vartojamas transplantuoto organo (pvz., inksto, širdies, kepenų) išgyvenimui pailginti, taip pat
sumažinti kortikosteroidų poreikiui pacientams, kuriems transplantuotas
inkstas. Vieną imuraną (arba dažniau kartu su kortikosteroidais ar kitais
panašiai veikiančiais vaistais) galima vartoti, gydant sunkų reumatoidinį artritą, raudonąją vilkligę, dermatomiozitą bei polimiozitą, lėtinį suaktyvėjusį autoimuninį hepatitą, paprastąją pūslinę, mazginį poliarteritą, autoimuninę hemolizinę anemiją,labai atsparią lėtinę idiopatinę trombocitope
ninę purpurą. Tokiu atveju gali užtekti mažesnės gliukokortikoidų dozės
arba gali net iš viso nebereikėti jų vartoti.
SAVYBĖS
Imurano veikimas dar gerai neištirtas, tačiau manoma, kad poveikis
pasireiškia dėl to, kad jis:
1. Atpalaiduoja 6-merkaptopuriną, kuris veikia kaip purinų antimetabolitas.
2. Alkilinimo būdu, galbūt, blokuoja sulfhidrilines grupes.
3. Slopina daugelį aminorūgščių biosintezės grandžių, todėl stabdo
ląstelių, reguliuojančių imuninį atsaką, proliferaciją.
4. Pažeidžia dezoksiribonukleino rūgštis, padidindamas purinų tioanalogų
inkorporavimą į jų stuktūrą.
Kadangi vaistas keičia kai kurių ląstelių medžiagų apykaitą, jo terapinis
poveikis pasireiškia tik po kelių savaičių ar mėnesių.
Virškinamojo trakto viršutinėje dalyje imuranas rezorbuojamas gerai.
Tyrimų su žymėtu azatioprinu (36S azatioprinu) metu nustatyta, kad labai
didelis vaisto kiekis nesusikaupia jokiame vidaus organe, o galvos
smegenyse vaisto koncentracija būna labai maža. Azatioprino ir
6-merkaptopurino koncentracijos dydis žmogaus plazmoje nelabai koreliuoja su imurano terapiniu poveikiu ar jo toksiškumu.
FARMAKOKINETIKA
Imuranas yra 6-merkaptopurino (6-MP) imidazolo darinys. Tyrimų in vitro
metu jis greitai suskyla, atsiranda 6-MP ir metilnitroimidazolo liekana.
6-MP lengvai pereina per ląstelių membranas, ląstelėse paverčiamas
(konversijos greitis individualus) keletu purinų tioanalogų. Aktyvus metabolitas(tioinozininė rūgštis. Metabolitailąstelių membranų nepereina, todėl organizmo skysčiuose jų nebūna. 6-MP(tiek pavartotas, tiek ir atsiradęs metabolizuojant azatiopriną) eliminuojamas neaktyvaus oksiduoto metabolito(tiourinės rūgšties pavidalu).Oksidacijoje dalyvauja fermentas ksantinoksidazė, kurią slopina alopurinolis.
Metabolito metilnitroimidazolo aktyvumas galutinai neištirtas, tačiau
pastebėta, kad jis gali keisti azatioprino aktyvumą. Matuojant azatioprino
ar 6-MP koncentraciją kraujyje, šių medžiagų terapinio ar toksinio
poveikio nustatyti neįmanoma.
DOZAVIMAS
Leisti imurano reikia tik tada, kai pacientas negali jo gerti. Jeigu
pradedamas toleruoti geriamasis imuranas, injekcijas būtina tuoj pat
nutraukti.
Vaisto galima švirkšti tik į veną (prieš tai reikia susipažinti su
specialiąja literatūra apie jo vartojimą).
Suaugusiems žmonėms ir vaikams, kuriems transplantuotas organas
Pirmą gydymo dieną, imurano ne daugiau kaip 5 mg/kg kūno svorio galima
injekuoti į veną arba duoti gerti (priklausomai nuo to, koks
imunodepresinis gydymas yra reikalingas). Palaikomąją dozę (vidutiniškai(1-4 mg/ kg kūno svorio per dieną) reikia nustatyti, atsižvelgiant į paciento būklę ir kraujo pokyčius. Duomenys rodo, kad dėl galimos persodinto organo atmetimo reakcijos gydymą imuranu reikia tęsti ir tuo atveju, kai pacientui jo reikia tik labai nedidelės dozės.
Kitais atvejais
Įprastinė pradinė dozė yra 1-3 mg/kg kūno svorio per dieną, tiksli dozė
nustatoma, atsižvelgiant į vaisto terapinį poveikį (kuris gali būti
nepastebimas keletą savaičių ar mėnesių) ir kraujo pokyčius. Kai terapinis
poveikis tampa pastebimas, dozę galima mažinti iki mažiausios, dar palaikančios reikiamą terapinį poveikį. Jei per 3 mėnesius paciento būklė nepagerėja, reikia spręsti, ar imuranu gydyti tikslinga.
Pacientams, sergantiems inkstų ir (arba) kepenų funkcijos nepakankamumu,
reikia skirti mažiausią terapinę dozę (žr. „Atsargumo priemonės”).
Pagyvenusiems žmonėms
(Žr.”Dozavimas pacientams, sergantiems inkstų ir (arba) kepenų funkcijos
nepakankamumu”). Imurano poveikis pagyvenusiems ligoniams gerai neištirtas.
Nors neįrodyta, kad tokiems žmonėms nepageidaujamas preparato poveikis
pasireškia dažniau nei kitiems, tačiau šio vaisto jiems patartina skirti
mažiausias terapines ir mažiausias palaikomąsias dozes. Ypač reikia stebėti jų kraujo pokyčius.
Kaip paruošti imurano injekcijų tirpalą
Ruošiant imurano injekcijų tirpalą, reikia laikytis atsargumo priemonių
(žr. „Kaip saugiai paruošti tirpalą”). Preparato sudėtyje antimikrobinių
konservantų nėra, todėl jo tirpalus būtina ruošti, laikantis aseptikos
taisyklių, geriausiai prieš pat vartojimą. Nesuvartotą tirpalą reikia išpilti. Vieno flakono turinį reikia ištirpinti 5-15 ml injekcijų vandens. Toks tirpalas stabilus išlieka iki 5 dienų, jei laikomas 5-25 laipsnių C temperatūroje. Ištirpintas 5 ml tirpiklio ir atskiestas 20-200 ml bet kokiu injekcijų tirpalu (pvz., 0,45-0,9% natrio chlorido, 0,18% natrio chlorido ir 4% gliukozės tirpalų mišiniu) imuranas kambario temperatūroje (15-25 laipsnių C) išlieka stabilus 24 val. Paruoštą tirpalą reikia išpilti, jei jame yra kristalų arba jis drumstas. Ruošiant imurano injekcijų tirpalą, preparatą reikia ištirpinti nurodytame kiekyje tirpiklio ir skiesti kaip nurodyta. Paruošto tirpalo negalima maišyti su kitais vaistais arba skysčiais (išskyrus skiediklius).
Kaip imurano tirpalą injekuoti
Ištirpintas, laikantis nurodymų, imuranas lokaliai stipriai dirgina,
kadangi jo pH yra 10-12. Atskiesto tirpalo pH yra apie 8-9,5 (jei
skiedžiama didesniu skiediklio kiekiu, pH būna mažesnis). Jei ištirpintas
imuranas neskiedžiamas, jį reikia injekuoti lėtai, ne trumpiau kaip 1 min., o po injekcijos tuoj pat suleisti 50 ml rekomenduojamo injekcijų tirpalo. Reikia saugoti, kad tirpalo nepatektų šalia venos, nes tokiu atveju galima pažeisti audinius.
Imurano vartojimo taisyklės
Kaip saugiai paruošti tirpalą
Asmuo ruošiantis imurano tirpalą privalo laikytis citotoksinių vaistų
paruošimo vartoti taisyklių. Jį gali ruošti (arba ruošimą turi prižiūrėti)
farmacininkas arba kitas specialiai tam darbui parengtas specialistas,
susipažinęs su preparato savybėmis ir galintis saugiai elgtis su tokio tipo vaistais. Saugos sumetimais tirpalas ruošiamas ligoninės vaistinės aseptiniame skyriuje, kuriame yra tinkama vertikalios traukos spinta, skirta citotoksiniams vaistams ruošti. Jei ligoninės vaistinėje tokios patalpos nėra, preparato tirpalą galima ruošti ligoninėje specialiai įrengtoje patalpoje. Asmuo, ruošiantis imurano tirpalus, turi mūvėti kokybiškas vienkartines polivinilchlorido pirštines (guminės netinka), užsidėti kaukę
bei apsauginius akinius (po darbo juos reikia nuplauti vandeniu) ir
prisijuosti vienkartinę prijuostę. Dirbant aseptiniame skyriuje, gali būti
reikalingi ir kitokie drabužiai. Jei nors kiek preparato išsipila, jį būtina sušluostyti drėgnomis popierinėmis servetėlėmis, kurias po to reikia išmesti į specialų pavojingų šiukšlių maišą, o paviršių nuplauti dideliu kiekiu vandens. Jei preparato patenka ant odos, ją reikia numazgoti muilu ir dideliu kiekiu šalto vandens, jei į akis (tuoj pat praplauti natrio chlorido tirpalu ir pakviesti gydytoją, kad apžiūrėtų. Jei natrio chlorido
tirpalo nėra, galima plauti dideliu kiekiu paprasto vandens.
Kaip saugiai tirpalą injekuoti
Reikia saugoti, kad ištirpinto ar atskiesto imurano nepatektų į akis, ant
gleivinių ar odos, tačiau tai reikia atlikti taip, kad ligonis per daug
nesijaudintų. Paciento drabužius ir lovą reikia uždengti drėgmę sugeriančiu vienkartiniu apklotu, kurio apatinis sluoksnis nepralaidus vandeniui.
Kur dėti nesuvartotą tirpalą
Likusį imurano tirpalą reikia tinkamai sunaikinti (pvz., galima užkasti
arba aukštoje temperatūroje sudeginti), laikantis tos šalies reikalavimų.
Naudotas adatas, švirkštus, infuzijų sistemas ir ampules reikia sudėti į
kietus konteinerius su užrašu, įspėjančiu, kad tai pavojinga, ir sunaikinti, laikantis reikalavimų, pvz.,sudeginti. Asmuo, atliekantis šį darbą, turi būti supažindintas su saugos taisyklėmis.
Kaip saugiai elgtis su imurano tabletėmis
Liesti tabletes, jei jų apvalkalas nepažeistas, nepavojinga, todėl
papildomos atsargumo priemonės nereikalingos. Tablečių negalima dalyti.
KONTRAINDIKACIJOS
Imurano negalima vartoti pacientams, kurių organizmo jautrumas azatioprinui padidėjęs. Ligonis, alergi
KONTRAINDIKACIJOS Imurano negalima vartoti pacientams, kurių organizmo jautrumas azatioprinui padidėjęs. Ligonis, alergikas 6-MP, gali būti alergikas ir imuranui. Šiuo vaistu negalima gydyti nėščių moterų, taip pat tais atvejais, kai įtariama, kad moteris gali būti nėščia (žr. „Atsargumo priemonės”).
Žmonėms, vartojantiems imurano, galimos komplikacjos, todėl jį galima skirti tik tiems pacientams, kuriuos galima stebėti visą gydymo laiką. Per pirmas 8 gydymo savaites rekomenduojama kas savaitę (jeigu vartojama didesnė dozė arba paciento inkstų ar (ir kepenų funkcija sutrikusi, ir dažniau) nustatyti kraujo ląstelių (irtrombocitų) skaičių. Vėliau kraujo tyrimus galima atlikti rečiau, pvz.,kas mėnesį, bet ne rečiau kaip 3 mėnesiai. Ligoniai, gydomi imuranu, nedelsdami turi pranešti gydytojui, jei prasideda infekcinė liga arba kraujavimas, atsiranda kraujosrūvų ar kitokių kaulų čiulpų veiklos slopinimo požymių. Pasitaiko (retai) žmonių, kuriems yra įgimtas fermento tiopurino metiltransferazės trūkumas, jie būna labai jautrūs azatioprinui, todėl kaulų čiulpų veiklos slopinimas jiems gali pasireikšti jau gydymo pradžioje.
Inkstų ir (arba) kepenų funkcija Manoma, kad pacientams, kurių inkstų funkcija nepakankama, toksinis imurano poveikis būna didesnis, tačiau klinikiniais tyrimais tai nepatvirtinta. Vis dėlto tokiems ligoniams rekomenduojama skirti mažiausią (iš terapinių dozių) preparato dozę ir gydymo metu nuolat stebėti kraujo pokyčius; jiems atsiradus, dozę mažinti.Atsargiai vaistą reikia skirti ir žmonėms, kurių kepenų funkcija sutrikusi. Gydymo metu būtina reguliariai atlikti visus kraujo ir kepenų funkcijos tyrimus. Tokių pacientų organizme imurano metabolizmas gali sutrikti, todėl jiems gali prireikti mažinti vaisto dozę iki minimalios. Jei pasireiškia toksinis poveikis kepenims ar kraujui, dozę reikia dar mažinti. Kai kurie tyrimo duomenys rodo, kad imuranas netinka ligoniams, kuriems trūksta hipoksantin- guaninfosforiboziltransferazės (Lesch-Nyhan sindromas), kadangi tokiu atveju jo metabolizmas sutrinka.
MUTAGENIŠKUMAS Tiek vyrams, tiek moterims, gydytiems imuranu, pastebėta chromosomų pokyčių (koks imurano poveikis, neaišku). Chromosomų pokytis (vėliau išnykęs) limfocituose nustatytas palikuonims tų tėvų, kurie buvo gydyti imuranu. Fiziškai tokie palikuonys išsigimsta ypač retai. Pastebėta, kad gydant įvairias ligas azatioprinas ir ilgųjų bangų ultravioletiniai spinduliai sukelia sinergetinį klastogeninį poveikį.
TERAGENIŠKUMAS Nėščioms žiurkių, pelių arba triušių patelėms vartojant po 5-15 mg/kg kūno svorio azatioprino per dieną tuo metu, kai vystosi vaisiaus vidaus organai, atsiranda įvairių vaisiaus sklaidos sutrikimų. Triušiams teratogeninis poveikis pasireiškia nuo 10 mg/kg kūno svorio per dieną. Ar toks poveikis galimas žmogui, abejojama,tačiau jeigu vienas iš partnerių vartoja imurano (kaip ir kitų citotoksiškai veikiančių vaistų), rekomenduojama naudotis kontraceptinėmis priemonėmis.
KANCEROGENIŠKUMAS Ar terapinės imurano dozės žmogui gali sukelti vėžį, nežinoma. Paprastai ligoniams, kurie po organų transplantacijos gydomi didelėmis imunodepresantų dozėmis, gresia limfomos pavojus, todėl jiems reikėtų skirti mažiausias terapines tokių vaistų dozes. Reumatoidiniu artritu sergantiems pacientams, gydomiems imunodepresantais,limfoma atsiranda ne dažniau kaip visai populiacijai. Nustatyta, kad žmonės, kuriems persodinti inkstai, palyginti su visa populiacija,dažniau suserga odos vėžiu (iš dalies tai atsitinka dėl imunodepresantų vartojimo).
POVEIKIS VAISINGUMUI Nustatyta, kad gydomų imuranu vyrų ir moterų, kuriems lėtinis inkstų nepakankamumas išgydytas persodinant inkstus, vaisingumas padidėja.
Alopurinolis, oksipurinolis ir tiopurinolis slopina fermentą ksantinoksidazę, todėl mažinamas biologiškai aktyvios 6-tioinozininės rūgšties virtimas biologiškai neaktyvia 6-tiourine rūgštimi. Vartojant minėtų preparatų su 6-merkaptopurinu ar azatioprinu,pastarųjų dozes reikia mažinti (skirti 1/4 įprastinės dozės).Preparatai, blokuojantys griaučių raumenų sinapses. Imuranas didinadepoliarizuojančio tipo miorelaksantų (pvz., sukcinilcholino) ir mažina konkurencinio tipo miorelaksantų (pvz., tubokurarino) blokuojantį poveikį sinapsei. Vaistų poveikio stiprumas dėl tokios sąveikos gali kisti nevienodai. Varfarinas. Azatioprinas stiprina varfarino kraujo krešėjimą mažinantį poveikį. Citostatiniai ir mieloidinį audinį slopinantys preparatai. Jeigu galima, kartu su imuranu patartina nevartoti citostatiškai veikiančių ir mieloidinį audinį slopinančių (pvz., penicilamino) preparatų. Ko-trimoksazolis. Vartojant imuraną su ko-trimoksazoliu, pastebėta pavojingų kraujo pokyčių. Kaptoprilis. Vartojant imuraną su kaptopriliu, nepageidaujamų kraujo pokyčių pastebėta tik vieną kartą. Cimetidinas ir indometacinas gali slopinti mieloidinį audinį. Šį poveikį gali didinti kartu vartojamas imuranas. Furosemidas. Tyrimų in vitro metu pastebėta, jog furosemidas sutrikdo azatioprino metabolizmą žmogaus kepenyse. Ar ligonio būklei tai reikšmės turi, neaišku.
VAKCINOS Dėl imunodepresinio imurano poveikio gali kisti organizmo reakcija į gyvas vakcinas, jų poveikis gali tapti atipiškas ir žalingas, todėl pacientams, gydomiems imuranu, gyvų vakcinų vartoti negalima (teoriškai). Negyvų vakcinų poveikis gali būti mažesnis. Tai pastebėta, suleidus hepatito B vakciną pacientams, gydomiems azatioprinu ir kortikosteroidais. Nedidelio klinikinio tyrimo metu nustatyta, kad žmonėms, vartojantiems įprastines imurano dozes, polivalentinė pneumokokinė vakcina žalingo poveikio nesukelia (išsiaiškinta, matuojant specifinių antikūnų koncentraciją).
Padidėjusio organizmo jautrumo reakcija. Imuranas dėl idiosinkrazijos kartais sukelia bendrą negalavimą, galvos svaigimą, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, karščiavimą, drebulį, egzantemą,išbėrimą, raumenų bei sąnarių skausmą, hipotenziją, sutrikdo inkstų funkciją. Tokiu atveju, tuoj pat nutraukus imurano vartojimą ir sureguliavus kraujotaką, nepageidaujamas vaisto poveikis išnyksta. Ypač retai pacientas gali mirti (dėl atsiradusios kitokios didelės patologijos). Pasireiškus alerginei reakcijai, būtina nustatyti, ar imuraną dar vartoti, ar nutraukti.
KRAUJO GAMYBA Terapinės imurano dozės gali slopinti kaulų čiulpų veiklą (poveikis laikinas), todėl dažniausiai gali pasireikšti leukopenija, kartais(anemija ir trombocitopenija. Kai kada (priklausomai nuo dozės) gali padidėti kraujo ląstelės ir hemoglobino kiekis eritrocituose. Gali atsirasti megaloblastų, bet sunki megaloblastinė anemija ir audinio, susijusio su eritrocitų gamyba, hipoplazija pasireiškia retai. Jeigu imurano dozė, vartojant jį su alopurinoliu, nesumažinama, gali prasidėti didelis kaulų čiulpų veiklos slopinimas ir pancitopenija.
ATSPARUMAS INFEKCIJAI Imuranu ir kortikosteroidais gydomi pacientai, kuriems persodinti organai, tampa mažiau atsparūs virusų, grybelių ir bakterijų infekcijai (odos ir vidaus organuose). Kitomis ligomis sergančių ligonių atsparumo infekcijai imuranas ženkliai nekeičia.
VIRŠKINAMASIS TRAKTAS Pacientus, vartojančius imurano pirmą kartą, gali pykinti (pykina mažiau, jei vaistas geriamas po valgio). Imunodepresantais gydomiems ligoniams, kuriems persodinti organai, pasireiškė sunkių komplikacijų, pvz., kolitas, divertikulitas, žarnų perforacija, tačiau tiksli šių komplikacijų priežastis nenustatyta, nes įtakos galėjo turėti ir vartotos didelės gliukokortikoidų dozės. Ligoniams, sergantiems žarnų uždegimu, imuranas sukelia smarkų viduriavimą,atsinaujinantį šio preparato pavartojus pakartotinai. Gydant imuranu tokius ligonius negalima pamiršti, kad ligos simptomai gali paūmėti. Labai retai, dažniausiai pacientams, kuriems buvo persodintas inkstas arba kurie sirgo žarnų uždegimu, imuranas sukelia pankreatitą. Susieti šią komplikaciją su kurio nors vieno vaisto vartojimu yra sunku, tačiau tas faktas, kad pakartotinai pavartojus imurano, pankreatitas atsinaujino, rodo, kad jis gali prasidėti, pavartojus šio medikamento. Ligoniams, gydomiems imuranu, kartais pasireiškia cholestazė bei sutrinka kepenų funkcija. Nutraukus jo vartojimą, komplikacijos išnyksta. Labai retai pacientams (dažniau tiems, kuriems persodinas organas), ilgą laiką vartojusiems azatioprino, atsiranda pavojinga gyvybei kepenų venų okliuzija. Kai kuriems iš jų, nutraukus vaisto vartojimą, laikinai arba visiškai pagerėjo ligos eiga ir kepenų histologinių tyrimų duomenys.
PLAUČIAI Labai retai gali prasidėti plaučių uždegimas.
ALOPECIJA Pastebėta, kad žmonėms, vartojantiems azatioprino ir kitų imunodepresantų, slenka plaukai (dažniausiai tai praeina tęsiant gydymą). Ar plaukų slinkimo priežastis(azatioprino vartojimas), nenustatyta.
NĖŠTUMAS IR LAKTACIJA Nėščių moterų gydyti imuranu negalima, kol neišsiaiškinta, ar galimas pavojus nebus didesnis už naudą. Nedidelis azatioprino ir (arba) jo metabolitų kiekis nustatytas motinų, gydytų imuranu, piene ir moterų, gydytų šiuo vaistu, vaisiaus amniono skystyje. Pastebėta, kad kai kuriems naujagimiams, kurių motinos nėštumo metu vartojo azatiopriną, galima leukopenija ir (arba) trombocitopenija, todėl būtina ypač atidžiai stebėti imuranu gydomų nėščių moterų kraujo pokyčius. Motinų, gydytų azatioprinu, piene buvo 6-MP.
PERDOZAVIMAS
SIMPTOMAI Perdozavus imurano, dėl kaulų čiulpų veiklos slopinimo (stipriausias po 9-14 gydymo dienų) gali prasidėti infekcinė liga, kraujavimas, išopėti gerklė, atsirasti kraujosrūvų. Tokie pokyčiai dažnesni, jeigu apsinuodijimas lėtinis. Ūminio apsinuodijimo atveju (vienas pacientas išgėrė 7,5 mg azatioprino) tuoj pat prasidėjo pykinimas, vėmimas ir viduriavimas, vėliau atsirado nedidelė leukopenija ir šiek tiek pakito kepenų funkcija (pacientas visiškai pasveiko).
GYDYMAS Specifinio priešnuodžio nėra. Apsinuodijusiam pacientui reikia išplauti skrandį ir jį nuolat stebėti (taip pat tirti kraują), kad kuo greičiau galima būtų pastebėti nepageidaujamą vaisto poveikį ir jį šalinti. Ar naudinga apsinuodijusį ligonį dializuoti,nežinoma, nors azatioprinas iš dalies dializuojamas.
Imurano tabletes reikia laikyti mažesnėje nei 25 laipsnių C temperatūroje, tamsioje vietoje. Imurano miltelius injekcijų tirpalui reikia laikyti mažesnėje nei 25 laipsnių C temperatūroje, tamsioje sausoje vietoje.
Šimtas 50 mg imurano tablečių (10 lapelių po 10 tablečių) Imurano miltelių injekcijų tirpalui flakonas
Glaxo Wellcome, Anglija
patentuotas vaisto pavadinimas
